Nepavykęs užrašas

 Vidinis

Telepatijos „baterijai“ išsenkant (nepavykęs užrašas)

Taip ilgai su Pranu  seniai bebuvome išsiskyrę.  Tačiau ir tuomet, kai  išsiskirdavome, neatrodė, kad tai trukdo mums bendrauti. Lemties palepinti telepatijos dovana, vienas apie kitą žinojome tiek, kiek reikia ar netgi daugiau – kiek  nepatingėdavome žinoti. Tai buvo natūralu, kasdieniška, savaime suprantama ir net nemokėjome tuo nei pasidžiaugti, nei pajausti, koks tai nemenkas turtas  žmogaus gyvenime. Nei ant kupros, nei kišenėje ar kitaip jo nešioti nereikėję. Net ir telefonų – ne. Panašiai  kaip žinojimo, kaip mokslo, kuomet ir patarlė priversta  prabilti: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tačiau pasirodė, kad ir tokie dalykai mums baigėsi anksčiau, negu manyta.
  Neiškart patikėjau, kad  telepatijos „baterijos“ išsenka ir atsitinka, ko anksčiau nebūta. Ir štai prieš akis rankoje laikau išdarkytą, duobėtą, gurkšniais iškalbėtą, nepilnai užrašytą jos paslaugų dėka atsiradusį tekstą.
             
Kai metai jau už odą storesni
ir pajauti, kad greit gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
kad šitaip atsitinka, –
                      išgirdau Savęsp erdvėje padeklamavusį Praną ir tuoj pat pašaukusį:
  – Vidini, ar girdi? Aūūū!
  – Aūūū, aūūū! Girdžiu, Pranai. Kalbėk
  – Išroviau paskutinį dantį. Ech, velnias! Kur dingai? Negirdžiu, tavęs, Vidini. Sakau, paskutinį dantį išroviau. Neskaudėjo. Sakau tik, kad „išroviau“, o iš tiesų pats iškrito.
  Netyčia žvilgtelėjau į Grigaliaus kalendorių.
  Iš atversto jo  lapo įsišvietė 2016 metų gegužės devynioliktoji.  Dabar ji pasilikusi atmintyje kaip diena, kuomet mudu dar bandėme susiekti sau įprastu telepatijos būdu.
  Jis manęs jau negirdėjo, aš jį iškarpomis, citatomis.

Kažkas nežinomo,
tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties,
o vietoje savęs
nei dievo, nei šėtono nepalieka.

    – Ar girdi, Vidini? Aūūū!...
    – Ne kaip, bet girdžiu. Sakyk, kas atsitiko? – tačiau atsako iš Prano neišgirdau. Užtat atsirado kitas darbas, būtent: kuo toliau nuo savęs nuvyti nesmagią mintį, kuri, net ir bežode būdama, atrodė, kad Savęsp tyloje griaustiniu griaudžia. O pamatęs ant palangės atskridusį varną Golių, net nedavęs laiko pasisveikinti, ištariau:
  – Negali taip būti, kad jau...  Ne, ne, dar – ne!
  – Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote,  susikalbėdavote, bet  pamaniau, kad gal ne visuomet  taip, – atsiliepė Golius. – Nesmagu  buvo skristi, bet, kaip regi, jau čia.
  – Labas, Goliau. Taip, taip, pastaruoju metu jautėsi, kad mudviejų susižinojimo priemonė darosi vis labiau įtartina, it suskaudusi, ligota, o šiandien Pranas manęs visai negirdi. Aš jį irgi nuotrupomis.
  – Suprantu, kad jis karietoje.
  – Va tau! Tai bent naujieną tari. Pirmą kartą girdžiu.
  – Abejodamas taip kalbu. Tačiau  jeigu tai ne Pranas, tai jo muliažas karietoje. Kaip vežėjo.
  – Goliau, iš proto išėjai? Kaip čia taip? Pas tave jo niekuomet nepritrūkdavo. Ateidavome skolinti ir, ačiū, bent man niekuomet neatsakei.
  – Ne skolos atskridau. Mačiau karietos pasostėje jį. Praną gi. Negi  manai, kad galėčiau nepažinti. Iš išvaizdos, kaip nupieštas. Betgi tai ne piešinys ir ne portretas. Apkūnus. Sunkus. Ne bet ant kokių svarstyklių tokį užkelsi. Šaukiau: Pranai, Pranai, bet jam it tuščia  vieta  būčiau. Gieda ir tiek...
  – Gieda?
  – Aš gi nekrankiu, Vidini, o  žmogaus balsu kalbu. Ir manau, kad ne taip blogai, kad reikėtų vertėjo, – pyktelėjo varnas Golius. –  Taip, gieda  ir būtent:

          Ji ieško uosdama kaip šuo,
          Tačiau kitų neklausia kelio.
          Ir atvažiuoja karieta
          Parvežt Dangun į balių.

  – Stop, Goliau, stop. Giesmininkas iš tave ne geriausias, bet  ne todėl tariu „stop“, bičiuli. Tai sena giesmė. O jai žodžius padovanojo būtent  jis, Pranas. Gal ne prieš dešimt, gal prieš mažiau metų, bet laikas dabar greitesnis ir giesmės, kaip ir visa kas,  sensta kur kas greičiau.
  – Kad judu su Pranu nesusikalbate telepatijos būdu, jau ir tamstos neturėtų stebinti. Va, mudu vienas prieš vieną sustoję dantimis žaibuojame, o nesusikalbame.
  – Turbūt skrisi  pranešti, kad atskridęs  pas Vidinį suradai ne jį patį, o jo iškamšą arba, tarkim, jo muliažą. Linksmos tavo kelionės, Goliau. Sakei,  Prano muliažas dainavo. Aš irgi padainuosiu. Ir, tikiuosi, geriau negu  tu, – pasakiau, ko gal nereikėję, o juolab dainuoti.

          Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
          Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
          Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
          Saugoki darželį,
          Būk ištikima.

  – Nepeikiu, nepeikiu. Giedoti dar aš taip nesugebu, bet pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti, - ramiai atsiliepė varnas. – Aną karietą atsimenu iš tų laikų ir giesmės neužmiršęs. Netgi  žinau, kad esate jos žodžių bendraautoriai. Tačiau nei tu, Vidini, nei Pranas ta karieta niekuomet nevažiavote. O šį kartą mačiau joje Praną kaip vežėją. Lyg  būtų pasišovęs mirusių sielas išvežioti kažkuri į Ten, į Anapilį.
  – Nepatikėti tavimi, Goliau, nemoku, bet gal  šį kartą pavyks. Taip, tokia karieta nei jis, nei aš nevažiavome, bet šitą dainą nė kartą dainavę ir visuomet būdavo smagu. Net labai. Ir juoktis gebėjome, neretai kažkodėl pažvengdami kaip kumeliai. Dabar gal supranti ką pasakiau? – įsisegiau akimis į varno Goliaus akių žirnelius.
  – Žinai, Vidini, kad pas ligotus labai  retai nuskrendu, o ir tuomet tik taip, kad niekas  nepamatytų. Spalva neleidžia būti pas ligotus viešumoje, nes jeigu giltinė jų neapleidžia, tuoj visi prisimena juodą varną. Kaip žmogaus lemtį padiktavusį pranašą. Todėl ne pas jį, o pas tave atskridau. Rūpi ir man, kad šitaip, kodėl šitaip...
  Nutilom. Dar kartą Savęsp tyloje pabandžiau pasišaukti Praną. Neabejojau, kad yra, kad ir jis stengiasi prisikviesti mane, bet jam nesiseka ir jis nežino, kad nors ir  nuotrupomis, tačiau dar  jį išgirstu. Stebint varnui, dar užrašiau jo mintį:
  „ Negi girtas? Antai, ir „Rašyke“ juodu ant balto ekrano: Na prablaivėk „poete“. Sakė, nugriūvi prie kompo pergėręs.
Seilinuką paduot? “
  Aūūū, Vidini...

          Kai katastrofos  laikas jau atlėgęs buvo
          negreit atsiminiau
          kad net eilėraščius rašiau,
          burnoj kaip akmenėlis nugulė liežuvis
          ir aušo protas, kaip diena
          į darganą ar snaudulį įkritusi.

          Nejaugi vėl reikės sugrįžt atgal
          girdėti, kai aplink visi meluoja
          ir aš kartu su jais...

  – Viskas? – pasidomėjo varnas, pamatęs nutilusi šratinuką.
  – Ir nė žodžio apie karietą. Anksčiau taip pat – ne.
  – Ką gi, ačiū. Galvoju, kad gal reikia nuskristi ir pas jį.
  – Tikrai? Tuomet neskubėk, Goliau. Keliausime kartu.
  – O užrašą reikia pastudijuoti, – atsiliepė varnas Golius.

Po Savęsp

oooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooo

11. Kai atsiminimuose toli nebūna

O Dieve, ar girdi?
 
    Surasti naujos  būties pradžią ir parodyti į ją kaip spalio ketvirtosios pabaigą, nebuvo lengva, o juo labiau nebuvo drąsu. Pajutęs, kad negaliu pasikliauti atmintimi, kad ji  išpustoma, apytuštė, didesnio išgąsčio neatsirado. Gyvenime anksčiau tekę patirti atminties praradimo būsenas, tačiau artėjant prie jubiliejinių 75, toks reiškinys suaktyvėjo. Sakoma, ir šuo kariamas pripranta. Tokia  išmintimi niekuomet netikėjau ir nemanau, kad galėčiau patikėti, o išginti senatvės ligos apraiškas iš kasdienybės, irgi nesitikiu. Supraski, įpratau ir „kariamas“ gyventi. Tačiau kai Cieksas Žalbungis rodo į „bemintį“ protą, sakau  jam, kad, mielas daktarai, tokios materijos nesuvokiu. Mano galva, protas arba yra, nepaisant daugiau ar mažiau jo, arba nėra. Tačiau, žinoma, gali atsitikti, kad „bemintis“ protas priimamas kaip jo,  –  būto, bet išnykusio –  atsiminimai. Tačiau tai mielas, puikus dalykas, vienas iš  man mėgstamų  užsiėmimų,
  Taip, būna tokių  kilstelėjimų dvasioje, kai tokie  atsiminimai išpuošia ją, padabina kaip didieji atlaidai bažnyčias. Gražu  tuomet žmoguje, skamba. Gieda angelų chorai. Betgi būna ir kitaip – kai neišgirsti nė vienos bažnyčios, į kurią galėtum ateiti, kad  nors  kiek pajaustum, kad tavyje ne taip  kaip tuščiame  puode.
   Panašią tuštumą jaučiu norėdamas atsiminti, kaip atrodžiau savijautoje, išėjęs iš spalio 4 d. ir Vilniaus Balsiuose palikęs Bobų vasarą. Nežinau, neprisimenu. Kelionė į naują būtį – be atminties. Vis labiau knieti sužinoti,  kas vyko tuomet, ko neprisimenu. Ir – kodėl neprisimenu?  Įdomu, beje, ir tai, kodėl tokio poreikio –žinoti! – nebūta anksčiau, taigi iškart po kelionės, o tik  praėjus gabalui  laiko. Ir ar savo būtį užmirštame laike reikėtų vertinti (ar sieti) kaip beprotystės apraišką. Kaip laiką, kuriame nesugebama mąstyti ir protas nesugeba sukerpti net menkesnės minties, todėl, vadinasi, nusipelno parodyti  į jį kaip „bemintį“ Ir bendrai: gyvenama neblogai, nes, et, kaip yra, tegu taip ir būna – ne mano kiaulės, ne  mano  pupos.
    Pradinis impulsas suklusti ir  pasidomėti, kaip atrodžiau laike po spalio ketvirtosios, atsirado netikėtai ir, sakyčiau, savaime. Va, dar vienas mano eilėraštis. Tingu skaityti save. Tačiau šį kartą vis dėlto skaitau ir ūmai regiu, kad po  eilėraščio tekstu pažymėta jo gimtadienio data: 2014-10 -07. Tai daro nemenką įspūdį, nes suprantu, kad šis laikas manyje lyg neegzistuoja, jis užmirštas. Tačiau tai laikas arba kelionės į naują mano būtį arba ką tik joje atsiradus
   Skaičiau jį kelis kartus. Greitai jau skaityti nereikėjo, nes įsiminiau, tačiau dar vis neretai jį pakilnoju, kokį suradęs. Atrodo, gera suvokti,  kad čia būnant jau pirmomis  dienomis  suspėta ir prišiukšlinti. Kita vertus, tai liudijimas, jog ne todėl neatsimenu  savęs, kad beprotis, nes pagal  eilėraščio turinį taip neatrodo. Jis man talkina pasiaiškinti, kodėl aš čia? Kam čia? O nuginčyti jame pasakytas mintis man nepavyksta.
 
Senatvei irgi neužkimšt ausų — 
tai ten, tai šen, 
tačiau seniai girdžiu: 
va šitokius, kaip aš, 
padavus lazdą į rankas, 
į Amžinąjį Atilsį ištremti. 
Ir ne todėl, kad ankštas. Ne. 
Saulės užtenka, kur bebūtum, 
Bet žemės duonos  —  ne perdaug 
Nors  be dantų, 
Tačiau pavalgyti juk reikia. 
  
  Pradžioje skaitant tekstą net pamaniau, kad gal jis parašytas, kai aš dar šalia Balsių ežero. Tačiau – ne, šio kūrinio tekstas atsiradęs erdvės ir laiko  struktūroje, kuomet ir žemės po kojomis nėra. O pavadinimas „2017. Kalendorius saujoje“?  Jis verčia save ieškoti ateityje. Žinoma, lengviau manyti, kad kandidatų į Antono Čechovo „Palatą nr. 6 “ visur nesunku surasti, bet... skaitykim dar kartą, dar kitą. Bent aš negebu savęs papeikti proto stoka. Dėl skurdokos poezijos  tekste – o taip,  dėl jos ir pats sau priekaištauju, tačiau net ir tokie priekaištai rodo, kad... kad te palata nr. 6  dar palūkuriuoja. Man gi svarbu suvokti, kaip atsitinka taip, kad būdamas mąstančiu, jaučiančių minties skonį, dėliodamas žodžius į suprantamą kalbą, po trumpo laiko jau negali  atsiminti, kad toks parašas yra, kad juo pasirašyta laisva  valia ir  netgi norint, kad  tai būtų žinoma  ir kitiems. „Rašyk“ svetainės publiką eilėraštį „2017. Kalendorius saujoje“  skaitė tą pačią dieną, ką irgi liudija skaitytojų parašai.
    – Taip, taip, tą pačią dieną skaičiau, – paliudija Mintautė ir reiškia  lyg užuojautą, it liūdną nusistebėjimą:– Giliai susimąstyti privertęs kūrinys. Liūdnas tas susimąstymas gavosi. Bet įdomiai į 2017 metus peršokote. Nieko, nieko, teks dar nemažai parašyti...
 
Atrodo, Dieve, Dieve, kur gi tu? 
Ar bent galėtum atsiminti 
kiek kartų už mane senesnis? 
Nejau žmogaus senatvė — be skatiko? 
Nejau mažiau negu tuščia vieta? 
Ir vis dėlto, paklusęs nuojautai teisingai, 
skubu išeiti į aukštesnį laiką, 
kad kuo rečiau 
žmonių pasauliui spiginčiau akis. 

O Dieve, ar girdi? 
Štai mirktelėsiu kartą, kitą` 
ir kad manęs — 
kaip jau ne kartą tyliai paprašyta — 
nebūtų čia. 
Kur  nori dėk, 
kad ir užantyje, 
kaip akmenį laikyk. 

10. Kai atsiminimuose toli nebūna

 

Spalio ketvirtoji – naujo buvimo pradžia

   Koks negreitas raštas, net  sarmata. Tačiau gėdos raudonis greitai  palieka veidą, išnyksta. Kraujospūdis atslūgsta. Pradedi pasidžiaugti, kad  pavyko apčiuopti savo būtyje tai, ką, regis, galima pavadinti dar viena pradžia. Ne bėda, kad negrynai per savo atmintį, kad neretai tenka pasikliauti kitų užrašais, tačiau iš savosios atminties irgi dar bandau rašyti, vis geriau suprasdamas kad tai įdomus reiškinys, taigi atmintis. Nusitaikęs parodyti į ją  kaip pulsuojančią žvaigždę. Specialiai rodau į galingą reiškinį, kartu ir sau  primindamas, kad  pulsuojančios žvaigždės šitaip liudija  priartėjusią mirtį. Kaip nesistenk, o nepabėgti nuo supratimo: mažyčiai esame ir vis dėlto savo egzistencijos kai kuriais pasireiškimas panašūs į žvaigždes. Net ir  milžines.
   Negalėčiau pasakyti, kada atsiradęs tokios pradžios pajutimas, bet kilsteliu užrašus ir pasiaiškinu, kad tai akivaizdžiau atsitiko priartėjant prie  sukaktuvinių 75. Atsirado net atrankinis pluoštelis tematinių užrašų „Pakeliui į 75“. Iš ten pakeliu ir savo „Užtvertą šviesą“, kurią perskaičiusi Ramunė Vakarė iš  2012 metų birželio 27 dienos ryto, parašė: Autoriaus  mėgiama tema. Kitą rytą  Eglutė 7 irgi: Keliaujančio pamąstymai.  Bet... Naktis nebūna nesibaigianti. Šviesa visada nugali
 Turbūt atsimename, kad birželio mėnesį, tuoj po Joninių, tiek tos ir nakties tėra – per kiškio uodegą, bet va, eilėraštis į tokią  jos esmę nereaguoja.

Beakėje naktyj
Tamsa užtvėrė šviesą
Ir vėl girdžiu –
Jau trečią syk Kažkas atėjo.

Aš:
Sakyki, kas esi?
Man draugas tu ar priešas?
Jaučiu, kad esame čia dviese
Ir suprantu –
Abu be ginklų.
Kalbėk, prašau,
O jeigu – ne,
Atėjusiu keliu sugrįžk atgal.

Jis:
Tik nevaidink.
Nesi toks piktas.
O mano ginklas iš tiesų – naktis tamsi.
Išvestum ją iš čia,
Aš irgi būčiau pamatytas,
Na, o kol kas
Aš tau esu Kažkas.
Tebūna šitas vardas už visus,
Kuriuos į atmintį  skausmingai šauksi,
Tačiau, kaip suprantu,
Ne tie kiti, o tu turėtumei išlikt svarbiausiu
Herojumi šios savyje tamsos.

Ir aikteliu:
O Jėzau, gal ir tavo kryžius
Toks pat, kaip mano šis,
Nes argi neprikaltas?
Trečia naktis ir nieko naujo.

Jis:
Nelauk, šviesos nebus,
Kol savyje ne Jėzumi,
O savimi
Tamsos nesunaikinsi.

Beakėje naktyj
Tamsa užtvėrė šviesą...

   Bet kelią rodyti Jėzus gali? – padūmojo Tom Kompotas, vienas iš Rašyk žvaigždyno tyrėjų. O aš pats, stengdamasis atsiminti, galvoju, kad vis dėlto reikalinga  tą nežinią, tą Kažką parašyti didžiąja raide. Žmogaus esatyje yra  daug ko neapčiuopiamo. Ten ir kelionių užmačios, panašios į tą, kurią man lemtis padovanojo praėjusių metų Bobų vasaros pradžioje. Taip, jau suvokiu, kad tai atsitiko būtent 2014 metų spalio ketvirtosios pabaigoje, leidus tą dieną po kojomis dar palaikyti Vilnijos žemės gabaliuką, papuoštą sodu, o akis  paganyti po įsišvietusią Bobų vasaros pradžią.
   Bobų vasara!
   Nevienodai žmonės priima ir rodo  į ją. Net Vilnijos krašte. Vieniems  ji prasideda ir baigiasi rugsėjyje, kitiems  prasideda  rugsėjyje ir baigias spalyje,  Tačiau  man ji, nepaisant  kokia bebūtų, šilta ar šalta, lietinga ar sausa, visuomet prasideda  pagal vaikystėje pasakytus motinos žodžius:
   – Va ir Šv. Pranciškus atkeliavo su Bobų vasara.
   Man tai labai subjektyvu dar ir todėl, kad kalendoriaus lapelyje  kartu su Šv. Prancuškumi matau ir savo vardą. Būdavo, kad šaukiamas juo buvau. Ir šit, kai atrodė, jog nieko ypatingesnio mano gyvenime jau negali būti, ogi, žiū, atsitinka stebuklas: ši diena man tampa naujos egzistencijos, naujo buvimo pradžia su neįprasta  buveine tarp  žemės ir dangaus, tarp Edeno sodo ir sodo Vilniuje šaliai Balsių (Kryžiokų)  ežero.

9. Kai atsiminimuose toli nebūna

Eureka, radau

   Juozas Staputis, pakėlęs akis į dangų, atsargiai tardamas žodžius, parašė: Žmogus tarp dangaus ir žemės.
   Nemokėjo tą naktį užmigti ir Tom Kompotas. Jis irgi žiūrėjo į dangų nepaisydamas, kad vidurnaktis ir kad jam taip dairytis gerokai trukdo medis. Tačiau ir jis paliko užrašą:
   Žiūri Dievulis iš medžio į žemę ir rūpi jam, kaip gi čia sutelpa tiek daug pragaro ir taip mažai rojaus.
  Vargu, ar šie mieli dvasiai žmonės bent nujaučia, kaip labai man reikalingi jų užrašai. Būtent, suradus juos, dingo nežinia, nežinojimas. Ir aš, kaip Archimedas, pajutau atradimo žavesį: galėjau kilti iš vonios, net nepastebėdamas savo nuogumo, ir bėgti per žmones skanduodamas: eureka! Radau! Tie užrašai man kaip nemenkas žemės gabalas, į kurį įsispyręs rodau į nedidelę praeito laiko atkartą, į jo lašelį, kuriame skaidriai išsišviečia data, išlydėjusį mus į kitokią būtį ir kurios šviesa pažibėtas parašytas eilėraščio laikas. Man  smagu, kad tai atsitiko būtent  tada, kai atsitiko, kai nemenka dalis Grigaliaus kalendorių (Vilniuje taip pat) spigino akis informacija:

Spalis 2014

Saulė teka 06:24, leidžiasi 17:51, d. ilgumas 11.27 

4

ŠEŠTADIENIS

   Būtent šią dieną, dar netgi nesulaukus labai vėlyvo vakaro ir nekeliant akių į dangų, galima buvo perskaityti mano eilėraštį, atrodantį taip:

Lenkiuosi

Šv. Pranciškau, 
iš žodžio tau šiandien lenkiuosi, 
iš kalendoriaus lenkiuosi 
su Vasaros Bobų šalna. 

Linai suverpti,. 
margos drobės išaustos, 
o šaukštai drožti 
muziejuose dulksta, 
dažniausiai nematę burnos. 
Viskas, kas buvo, 
labai panašu į mane – 
praeitis praeitį glaudžia.. 

Su šventaisiais iš medžio kalbuosi., 
Sako, dievdirbių jau nelieka., 
O jeigu anksčiau? 
Galėjęs ir aš jau į drožinį virsti. 

Vaikšto po rudenį 
Vasara Bobų basa, 
visi paukščiai į sielą sukrito tylėti. 
Ką sakyti tau, Šv. Pranciškau, 
kai altoriais dievų jau nemoku tikėti? 

Dievdirbėlių dzievuliai iš medžio man gieda, 
o aš jiems – į medį, į medį, 
į dangų ant žemės. 
į pragarą – irgi ant jos.
2014-10-04 20:16

   Po aštuntos valandos vakaro žiūrėjo į dangų Juozas Staputis. Kankinosi nemiega Tom Kompotas. Didvyriškai kentė Kaip Lietus, tą dieną neišleisdamas į eterį net atodūsio apie meilę. Tačiau dar svarbiau: TĄ DIENĄ neišgirstas nė vienas žodis iš ką tik jo baigtos kurti melodramos Nors buvo šeštadienis, o Kaip Lietus elgėsi kaip Dievas septintoje dienoje – netrukdė jai būti šventai:
 Taip tat buvo padaryta dangus ir žemė, ir visas jų gražinimas. Ir Dievas septintą dieną pabaigė savo darbą, kurį buvo padaręs; ir ilsėjosi septintą dieną po viso savo darbo, kurį buvo atlikęs Ir jis palaimino septintąją dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po viso darbo, kurį tverdamas Dievas  buvo atlikęs.
 
   Aš čia gal dažniau rodau į Kaip Lietų, kaip poetą, kaip į patvaresnę tiesą. Kol kas neblanksta žinia, kad  vos tik nusilinkus laikrodžio rodyklei nuo spalio 4 d., visa savo išmintimi po begalinį eterį: girdėjosi jo:

Statai pilis –
Gyventi gera –
Jiems meilės sodus sodini...

Bet tamsios jėgos skelbia karą,
Kad rūmai taptų purvini,
Kad nyktų sodai,
Vystų gėlės –
Kad žūtų viskas, kas gražu...

8. Kai atsiminimuose toli nebūna

Spalio trečioji

 Vėl skaitau, kas jau parašyta. Ir nors parašyta neseniai, tačiau vėl norisi braukti, mesti į ugnį, paliekant tuštumą. Jau ne kartą taip būtą, visai nepagalvojant, kad gal tai, kas yra užrašuose, vis dėlto geriau, negu jų vietoje  atsivėrusi tuštuma. Ankstesnis laikas apsiejęs be tokios minties. Dabar gi smegenyse lyg kas krustelėtų, lyg juose įsižiebusi raudona  šviesoforo šviesa: stovėk! braukti draudžiama!
   — Ar privalėčiau po savo šiukšlyną knaisiotis?
   — Kai tiek erdvės ir šiukšlynui vietos yra. Gal kada  atskridęs paukštis vieną kitą grudelį sules. Kelionėje esančiam rūmai nereikalingi.
  — Tu čia taip, Mano dzievuliau.?
  Dzievulis neatsiliepė. Turbūt jo čia nebuvo. Vis dažniau pasitaiko, kai pats  pradėdu dialogus su savimi. Šį kartą irgi taip. Nepakako aplaižyti tylumoje vieną kitą atsiradusią mintį mintelę. Burna pasiilgo žodžio, norėjo garsais  jį iškalbėti ir tai man buvo labai pravartu. Žodžio garsuose pradėjau išmokti muzikos. Ttodėl kiekvienas pasakytas žodis darėsi reikalingu. Neliko beprasmių sakinių, beprasmių žodžių, kuriais galima būtų aušinti burną. Matyt, tokios pajautos atsiradimas, prasmingai pakoregavo ir  mano elgsena su ankstesniais raštais.
   — Tebūnie jie,— tariau pats sau. — Iš tikrųjų, nei valgyti, nei gerti neprašo. O kad nemenka jų dalis priskirtina šiukšlynei, tai vėlgi greitai atsitiko taip, kad  išeidavau į juos pasidairyti, kaip atrodęs būtame laike.

   O! Būtas laikas!
   Kiek daug šauktukų galėčiau nepavargdamas  po šiais žodžiais rašyti, kartu su jais šaukdamas: O! Būtas laikas! Tačiau taip atsitinka tuomet, kai istorikams tas būtas laikas dar visai nerūpi. Po jį visi vaikščiojame savo atmintimi. Žinoma, aš irgi. Tačiau štai jo atkarpėlė, kuri mane išmetė  iš būto laiko į būsimą. Ilgokai nebuvo kad ir menkos žinios, kada būtent taip atsitikę? Kodėl taip? Negi įmanoma sukaupti tiek daug energijos savyje, kad taip galėjau padaryti savo jėgomis?  
  Kai tokios atminties nėra, kai Mano dzievulis, kaip lazda slysta iš rankų, vengdamas intymesnio pašnekesio, juolab, kai pajaučiau, kad atmintis labiau nubunda, „išsipagirioja“ ir galiu daugiau pasikliauti savimi, nusprendžiau pats susitvarkyti rūpimą reikalą, nekvaršindamas kitiems galvų. Ir tai padeda išlikę raštai, kurių gerokai didesnė dalis priskiriama prie šiukšlynės.
  Labai akivaizdu, kad dar 2014 metų spalio pradžioje gyvenu kaip įprasta žemės žmogui. Spalio  trečią  rašiau eilėraštį. Tačiau nemenkiau akivaizdu, kad jau buvo užsimota išnykti. Eilėraštis pavadintas būtent: „Jeigu sugrįšim“ Neatsimenu, kad kurį nors iš ankstesnių  eilėraščių būčiau pradėjęs rašyti daugtaškiu, o šis  atrodęs  būtent taip. Suprantu, kad daugtaškiai pačiam skaitytojui susivokti. O eilėraščio pradžias atrodžiusi taip:
  
Jeigu sugrįšim

...  ir mintį skauda, 
Ir ten sukraujuoju, 
Ir ten nenurimsta, sukilus vergovė. 
Atrodė, mokėjau išeiti į žmones, 
Girdėti, kaip barė ar mokė, 
Kaip siuntė pas dievą ar velnią. 
Dabar gi ir tai jau įgriso;

   Kai ką suprantu, kai ko dar vis — ne, o atsiminti – anė  kaip. Tačiau iš tolesnio teksto aišku, kad dėl kitokios savos būties abejonių nebuvę. Ją lyg žinau, o svarbiausia, jog ją suprantu tokią, iš  kurios yra galimybė sugrįžti ir vėl būti, kaip, sakyki, lig tol: žiemą — Vilniau Naujininkuose, o atkutus pavasariui — Vilniaus Balsiuose. Galima  beje, persimesti į gyvenimą Šklėriuose. Niekuomet jų nebuvau atsižadėję, o svajonėse juos vadinau miestu. Tačiau šį kartą svarbu pastebėti, kad sugrįžimas yra  įmanomas, o vieta, į  kurią nusitaikyta išeiti — nutylėta. Tik aišku, kad ji anaiptol ne dvasingiems eilėraščiams rašyti, ne būties vieta eteryje įsikūrusiose literatūrinėse  svetainėse.

Pasaulis užslydo ant mano dantų — 
Sukruvintą Kristų, nukėlęs nuo kryžiaus, 
Statau jį ant kojų 
Ir ant peties automatą dedu. 

Bažnyčios te laukia. 
Bet jeigu sugrįšim — 
Prašau nemanyti, 
Kad savo krauju kruvini.
2014 -10 - 03 

  Sakyčiau, toks dokumentas gan įtaigus ir liudija, kad į kelionę susiruošęs ne vienas. Iš akių  nedingsta  eilėraščio pavadinimas: „Jeigu  sugrįšime“
   Na, o kaip atrodanti spalio 4 diena?
   Ji bent kaip liudytoja, kad jos sulaukiau irgi dar būdamas Vilniaus Balsiuose.

Pelėda

7. Kai atsiminimuose toli nebūna

Pranuci, pagrok
 
   Nesinorėjo patikėti, kad nesužinosiu, kaip ir kada atsiradau šioje  laiko ir erdvės  struktūroje. Tačiau viena — sužinoti, o kita — atsiminti. Kurį laiką nebuvo sunku manyti, kad tokį įvykį būtiniausiai pats atsiminsiu. Šitokią nuotaiką gražiai kurstė gaidžio giedojimas, nes tai sutrukdė pasistengti sukrusti ir atidžiau pasidairyti aplinkui save. Girdint jį neatrodė, kad esu nežinia kur. Gyvenime ne kartą būta, jog galva kaip trenkta šlapiu maišu, kad jai geriau, kai akys užmerktos ir nenori atsiminti, kaip sugrįžta namo. Į naują būtį įėjau kaip savas, kaip sugrįžęs iš nemenko baliaus ir šit dabar tenka kentėti pagiriomis.  Žinoma, be priekaištų baliui, tačiau graužatis dėl to tik didesnė, kai atrodo, jog pats sau nereikalingas. Ir šit gražu, kai tave, visų paliktą ir nereikalingą, budina, kalbina, linksmina gaidys.  
   — Kakariekū, brolau, kakariekū,— nežinia kaip ilgai užtrukęs pagaliau  atsiliepiu  į jo giesmę. Ir šit jau ir istorijoje parašyta, jog  tai pirmasis susitikimas su savimi ir negausia manta šitoje erdvėje. Ir tikra, kad pirma išgirdau giedantį gaidį, negu supratau, kad esu atiduotas šitai nepažįstamai laiko ir erdvės  struktūrai. Gaidys pasirodė įtaigesnis, reikalingesnis, dvasiai imlesnis, negu naujai atsiradusi tikrovė. Net ir tai, kad po  akims pakliuvęs kalendoriaus lapelis rodė 2017 metų sausio 1 d., įspūdžio nesukėlė. Atrodė, yra taip, kaip buvę, kaip būdavę, kaip ir tai, kad į balą  nukritęs, sausas nebūsi – reikia išsidžiovinti. Tačiau va, gieda gaidys. Ir todėl nepaisant nieko kito, o vien todėl, kad gieda: vis dėlto — valio! Vadinasi, dar gyvenu.
   Pagraibęs pasiėmiau į rankas Lizdeikos lazdą 
   — Esu tikra, neabejok, Pranuci, — patikino Mano dzievulis. Tikiuosi, kad ir pats greitai būsi tikras.  
   — Ar pirmas kartas? Kaip nors išdejuosiu.
   — Toks kartas, Pranuci, pirmas. Tokio karto nebuvo ne tik tau, bet nežinau, ar išvis kam taip buvę.
  Prisidirbau, — virptelėjo galvoje ir griaustinis nuaidėjo per visą kūną: — Apie ką šnekama? Žmogų  užmušiau. Bet argi tai toks dalykas, kuris stebintų? Būtų ypatinga naujiena? Kas  besuskaičiuos, kiek po balių žmonių nesugrįžta  į namus. Bažnyčią uždegiau? Tačiau tai irgi neretos istorijos. Tai ką galėjęs padaryti taip, kaip dar niekas nesumanęs? O gal Vidinį, a? Gal iš tikrųjų padėjau jam kilstelėti į dangų. Ne kartą prašėsi. Kaip pagonys Šventajam Brunonui. Nors šis  nesiprašė, tačiau vis tik „pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių iškeliavo į dangų“
   Įspėti atrodė neįmanoma, bet būdamas per pastaruosius 10 metų kartu su Mano dzievuliu, neabejojau, kad kažkas atsitiko nenuspėjamo.
   — Gal aš tau kuo prasikaltau?— nelinksmai paklausiau.
   — O! ne, ne. Priešingai, man daug gero padarei. Tačiau atsigauk. Dar vis šlapiu maišu trenkas.
   — Girtas?
   — Nesakau, kad girtas, bet leistino alkoholio kiekis kraujyje gerokai didesnis.
   — Skaudi netiesa, jeigu taip manai.
   — Na, gerai, - paslaugiai nusileido Mano dzievulis, bet savo nuomonės nekeitė, o pasiūlė pasitikrinti pagal Bibliją: — Klausyk ir  įsidėmėk, — pasakė ir žodis žodin taip:

Ir žmogus sutvėrė dievą  pagal savo paveikslą
Pagal žmogaus paveikslą jį sutvėrė.
 
 — Tai bent testas. Geriau paduok alkotesterį. O čia? Nuo senų laikų tai atsimenu. Keliaudamas su Biblija radijo karieta.
 — Taigi kad — ne.  Įsiklausyk dar kartą.— pasakė ir vėl pakartojo sakytus žodžius, o išgirdęs iš manęs, kad nekvaršintų visoms  bažnyčioms žinomais dalykais, mestelėjo  „dar  girtas“ ir šešėliu nusileido į savo tvirtovę.
    „Dar girtas, — neaušo ausyse,— o kada bus kad  negirtas? — nesmagiai dairiausi kad ir menkiausios paramos. Suradęs šalia pakilnojau Leonardo Grudzinsko „Laiškus iš bebrų upelio“. O ten ir kaip antspaudas mėlynu tušinuku jo parašas: 

Dzūkui Pranui Karlonui 
    Su pagarba 
Autorius Leonardas Grudzinskas 
Vilnius, 1983 XII 19 

—  Gal tu žinai, kada bus, kai negirtas, mielas Grudzinskai. A? Ak, pasiilgau sulos. Beržo. Labai. Ir dar kažko. O ko?
 
Šie laiškai 
Ne iš bebrų upelio. 
Nežinau, kiek jų bus, 
Jei ir šitas, vos žodį parašius, 
Krenta iš rankų — 

Turbūt per sunkus, Leonardai, 
Turbūt irgi pavargęs esu  
Uždegti atminčiai žvakę 
Ir manyti, kad po ja 
Kaip po saule šviesu 

Taip, esu nusikaltęs. 
Labai nusikaltęs. 
Kaip varpas bažnyčios 
Pašaukęs: kelkitės! kelkitės! 
Ir ūmai sužinojęs, 
Kad dangus neišgirdo. 
O ir tu, Leonardai, taip pat. 

Laiškuose mano muzikos irgi nebus, 
Bet norėčiau girdėti kaip tėvo smuiką, 
Pakabintą ant sienos. 
Nežinau net, kur dingo nuo jos. 
Na ir kas? 
Aš groti vis tiek nemokėčiau, kaip tėvas, 
Bet smagu paregėti, 
Kaip bebras,
iš savo upelio išėjęs
Ima smuiką nuo sienos ir sako: 
— Pranuci, pagrok..