Spalio trečioji
Vėl skaitau, kas jau parašyta. Ir nors parašyta neseniai, tačiau vėl norisi braukti, mesti į ugnį, paliekant tuštumą. Jau ne kartą taip būtą, visai nepagalvojant, kad gal tai, kas yra užrašuose, vis dėlto geriau, negu jų vietoje atsivėrusi tuštuma. Ankstesnis laikas apsiejęs be tokios minties. Dabar gi smegenyse lyg kas krustelėtų, lyg juose įsižiebusi raudona šviesoforo šviesa: stovėk! braukti draudžiama!
— Ar privalėčiau po savo šiukšlyną knaisiotis?
— Kai tiek erdvės ir šiukšlynui vietos yra. Gal kada atskridęs paukštis vieną kitą grudelį sules. Kelionėje esančiam rūmai nereikalingi.
— Tu čia taip, Mano dzievuliau.?
Dzievulis neatsiliepė. Turbūt jo čia nebuvo. Vis dažniau pasitaiko, kai pats pradėdu dialogus su savimi. Šį kartą irgi taip. Nepakako aplaižyti tylumoje vieną kitą atsiradusią mintį mintelę. Burna pasiilgo žodžio, norėjo garsais jį iškalbėti ir tai man buvo labai pravartu. Žodžio garsuose pradėjau išmokti muzikos. Ttodėl kiekvienas pasakytas žodis darėsi reikalingu. Neliko beprasmių sakinių, beprasmių žodžių, kuriais galima būtų aušinti burną. Matyt, tokios pajautos atsiradimas, prasmingai pakoregavo ir mano elgsena su ankstesniais raštais.
— Tebūnie jie,— tariau pats sau. — Iš tikrųjų, nei valgyti, nei gerti neprašo. O kad nemenka jų dalis priskirtina šiukšlynei, tai vėlgi greitai atsitiko taip, kad išeidavau į juos pasidairyti, kaip atrodęs būtame laike.
O! Būtas laikas!
Kiek daug šauktukų galėčiau nepavargdamas po šiais žodžiais rašyti, kartu su jais šaukdamas: O! Būtas laikas! Tačiau taip atsitinka tuomet, kai istorikams tas būtas laikas dar visai nerūpi. Po jį visi vaikščiojame savo atmintimi. Žinoma, aš irgi. Tačiau štai jo atkarpėlė, kuri mane išmetė iš būto laiko į būsimą. Ilgokai nebuvo kad ir menkos žinios, kada būtent taip atsitikę? Kodėl taip? Negi įmanoma sukaupti tiek daug energijos savyje, kad taip galėjau padaryti savo jėgomis?
Kai tokios atminties nėra, kai Mano dzievulis, kaip lazda slysta iš rankų, vengdamas intymesnio pašnekesio, juolab, kai pajaučiau, kad atmintis labiau nubunda, „išsipagirioja“ ir galiu daugiau pasikliauti savimi, nusprendžiau pats susitvarkyti rūpimą reikalą, nekvaršindamas kitiems galvų. Ir tai padeda išlikę raštai, kurių gerokai didesnė dalis priskiriama prie šiukšlynės.
Labai akivaizdu, kad dar 2014 metų spalio pradžioje gyvenu kaip įprasta žemės žmogui. Spalio trečią rašiau eilėraštį. Tačiau nemenkiau akivaizdu, kad jau buvo užsimota išnykti. Eilėraštis pavadintas būtent: „Jeigu sugrįšim“ Neatsimenu, kad kurį nors iš ankstesnių eilėraščių būčiau pradėjęs rašyti daugtaškiu, o šis atrodęs būtent taip. Suprantu, kad daugtaškiai pačiam skaitytojui susivokti. O eilėraščio pradžias atrodžiusi taip:
Jeigu sugrįšim
... ir mintį skauda,
Ir ten sukraujuoju,
Ir ten nenurimsta, sukilus vergovė.
Atrodė, mokėjau išeiti į žmones,
Girdėti, kaip barė ar mokė,
Kaip siuntė pas dievą ar velnią.
Dabar gi ir tai jau įgriso;
Kai ką suprantu, kai ko dar vis — ne, o atsiminti – anė kaip. Tačiau iš tolesnio teksto aišku, kad dėl kitokios savos būties abejonių nebuvę. Ją lyg žinau, o svarbiausia, jog ją suprantu tokią, iš kurios yra galimybė sugrįžti ir vėl būti, kaip, sakyki, lig tol: žiemą — Vilniau Naujininkuose, o atkutus pavasariui — Vilniaus Balsiuose. Galima beje, persimesti į gyvenimą Šklėriuose. Niekuomet jų nebuvau atsižadėję, o svajonėse juos vadinau miestu. Tačiau šį kartą svarbu pastebėti, kad sugrįžimas yra įmanomas, o vieta, į kurią nusitaikyta išeiti — nutylėta. Tik aišku, kad ji anaiptol ne dvasingiems eilėraščiams rašyti, ne būties vieta eteryje įsikūrusiose literatūrinėse svetainėse.
Pasaulis užslydo ant mano dantų —
Sukruvintą Kristų, nukėlęs nuo kryžiaus,
Statau jį ant kojų
Ir ant peties automatą dedu.
Bažnyčios te laukia.
Bet jeigu sugrįšim —
Prašau nemanyti,
Kad savo krauju kruvini.
2014 -10 - 03
Sakyčiau, toks dokumentas gan įtaigus ir liudija, kad į kelionę susiruošęs ne vienas. Iš akių nedingsta eilėraščio pavadinimas: „Jeigu sugrįšime“
Na, o kaip atrodanti spalio 4 diena?
Ji bent kaip liudytoja, kad jos sulaukiau irgi dar būdamas Vilniaus Balsiuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą