2014 m. gruodžio 29 d., pirmadienis

2. Kai atsiminimuose toli nebūna

Nuo savęs nepabėgsi...

Nesiimu spėlioti, kada, kokią rudenio dieną taip atsitiko, kai pasijaučiau esąs įterptas į naują būties struktūrą. Tačiau žinau, kad po ją pradėjau dairytis, išgirdęs užgiedojusį gaidį. Ne koks tas dairymasis: ot, matai, jauti, kad kažkas kitaip, bet dėl to nei šilta, nei šalta. Bent kiek aktyviau, jautriau per protą dar nebendrauji su aplinka. Net kalendoriaus lapelis su 2017 metų sausio 1 dienos  įrašu, nesukėlė smalsumo. Pažinimo procesas  aktyviau prasidėjo tik atsiradus įsišviečiančiam erdvėje ekranui. Jis, sakyčiau, jautriausiai privertė suklusti, pradėti žmogui būdingą pažinimą. Tačiau irgi atsitiko taip, jog labiausiai panūdo pažinti savo parašus. It iš naujo sužinojau tai, ką privalėjau seniai žinoti, būtent: jų būta daug, taigi parašų. Pradžioje sunkiai dėliojant po raidės raidę, o paskui jie greitesni, žvalesni, raiškesni, bet pasirodžius raukšlėms ant veido, rankų, ogi žiū, kad ir jie neatsilieka — atrodo vis labiau pavargę,  šliaužantys, slidinėjantys, nežinantys kaip būti ir pamąstantys, ar negeriau, jeigu pasirašinėčiau kryželiais. Ir šit suklustu, kad yra ir kitokie žmogaus parašai: elektroninis. Atrodytų, neverta dėl jų senatvėje kvaršinti galvos. Ir iš tiesų, ar verta?
    Tačiau reikalai susidėliojo panašiai, kaip povandeninės karinės tarnybos metais:nemoki? — išmokysim,  nenori? — priversime. Lig šiol nežinau, ar yra parašai, kuriuos kažkas kažkur vadina i n t e r n e t i n i a i s.  Ir būčiau smagus išgirdęs, kad tokių nėra. Tai todėl, kad drąsiau rodyčiau į tai, ką aš  vadinu šios  rūšies parašu, užrašydamas:i.parašas. Mano orbitoje jis yra. Ir jau nenorėčiau, jog atsitiktų taip, kad jo išsižadėčiau. Tačiau priimti i.parašą į savo kolekciją trukdė tai, kad akivaizdu, jog labai neįprasta, kad parašas atrodytų vis kitaip; antrą kartą toks nesikartoja. Tačiau tuomet  tik jautriau suvoki, kad žmogus nuo savęs nepabėga. Pagal būtų faktų principą sukonstruotas ir jo i.parašas. Štai kodėl jie ir trumpi, ir ilgesni, ir ilgi, ir labi ilgi. Pastaruosius perskaityti neretai prireikia daugiau laiko, negu jo turi. Ir ką daryti? Taip ir palikti? Te būna. Tačiau protingiau pasirodė pasitelkti derybas, įsipareigoti ilgus parašus liudyti dalimis — kiekvieną kartą bent po tiek, kiek gali apžioti. Tai ne matas. Kartais apžiodavau mažiau, kartais daugiau, o panorus, galėjau šį procesą tęsti iki parašo pabaigos. Tačiau bent gurkšnis visuomet būtinas. Štai kaip atrodanti ilgo parašo viena nuotrupa. Ją perskaičius, ekranas pripažino, kad  elgiuosi pagal susitarimą ir be kaprizų vykdė kitas mano komandas. Ir taip:

 i.parašas:
  Kūrinio vertė?
   Nežinau, bet žinau, kad man per kūrinį norisi kažką išgirsti, pajausti, suklusti, kažkaip atsiliepti į jį ir nebūtinai tik protu.(Protu gal net mažiau). Kūrinyje ieškau ne matematinių formulių, ne įmantrumo,  o tiesiog gero, dvasingo žmogaus su jo jausena, mūsų būties suvokimais. Man nedaug rūpi kūrinio autorius ir kritiko nuomonė, ką jis mano apie jo kūrinį. Svarbiau tai, kas yra man, būtent Man įdomaus, reikalingo jo kūrinyje. Man visai nereikia, kad kažkas parašytų taip, kaip dar iki šiol niekas nerašęs. Kita vertus nėra knygos, kurią drįsčiau įmesti į inkvizicijos laužą, o juolab kartu su jos autoriumi.


... O kurį tai kartą pamaniau, kad galbūt tokio pobūdžio internetinius parašus sėkmingai galėtų keisti Post scriptum. Žinoma, korektiškai,   atsargiai pakoregavus, paredagavus, paglosčius  tai post scriptum, tai  i.parašą.  Tai ir dabar man mįslė, ar verta išeiti į eksperimentą, nes, kaip  suprantu, vargu ar kada buvo tokia betvarkė lietuvių kalboje, kokia ji dabar. Tačiau matyt reikia pasiklausti savimi, persižegnojant  nuostata, kad nieko amžino nėra.

Post scriptum:
   Atsižadėti nepatikimo draugo niekuomet nevėlu. Net mirštant. Jeigu apvoktų kaip numirusį, bent jau nepasakysi, kad tai padarė draugas.
 ************************************************

   

2014 m. gruodžio 26 d., penktadienis

1. Kai atsiminimuose toli nebūna


          Internetiniai parašai

   Sapno nebuvo, tik  savijauta tokia lyg išėjus iš jo. Todėl nebuvo sunku  vaizduotis ne tik, kad  esu išėjęs  iš jo, bet kad ir toks sapnas, pasiųstas, kad atsibudus tikrovė neatrodytų įžūli, žeidžianti ar kitaip traumuojanti jau netikusio žmogaus dvasią. Ne iš karto supratau, kad po mano kojomis net žemės nėra. O ir visas pasaulis toks — erdvės ir laiko pasaulis, su keliomis raiškesnėmis materialios buities priemaišomis. Tai reiškė, kad erdvės tuštuma ne absoliuti: toli, bet girdžiu giedantį gaidį, čia pat lazda, kurią įpratau vadinti Mano dzievuliu. Nežinau kodėl, bet labai reikėjo, kad jos varde būtų žodelis Mano, išlaikant padzūkavimą žodyje dievulis: Mano dzievulis. Tačiau neretai ją pavadindavau Lizdeikos lazda, kas buvo svarbu jai pačiai. Per lazdos atstumą  putojosi sujaukta šūsnelė popierių, kur kelios knygos, keli aptrintais viršeliais dienoraščiai, kuriuos nelyg saugotų padovanota varno Goliaus plunksna. Kitakiais rašybos įrankiais lyg nemokėjau naudotis. Varno plunksnai buvome paklusnūs ne tik aš, mano popieriai, sąsiuviniai; pakluso jai  ir interneto ekranas; kad ir bet kur, kad ir ant ko berašyčiau, net jeigu ant sienos, ekranas nusišviesdavo ir galėjau skaityti tekstus, kartu stebėdamas, kaip nuo jų nudžiūsta rašalas. Tačiau įdomu, kad dažnas tekstas, padėjus po juo tašką, ar kad ir sau pakuždėjus, jog darbas baigtas, jis tuoj užsiversdavo. Dingdavo. Atsirasdavo kitas. Pats. Savaime. Negalėjau kitaip juo atsikratyti. Prievartavo, kad būtų perskaitytas. Kol to nepadarydavau, ekranas negražindavo ką tik  parašyto teksto, o kažkur toli, iš ekrano gilumos, girdėjau krankiantį varną Golių. Taip atsitiko, kad šiuos, atrodytų, iš pašalės primestus  tekstus, pradėjau vadinti internetiniais parašais. Atrodė įvairiai. Trumpi, sutilpę į kelis žodžius ar sakinius. Kiti ilgesnis, tačiau irgi neišeinantys iš Post scriptum būdingiems užrašams rėmų, tačiau pasitaikydavo užrašų, kuriuos perskaityti prireikdavo daug laiko. Būdavo, kad  po jų skaitymo pavargdavau, kaip po sunkaus darbo skiedryne. Tačiau to jie nepaisė —  visiems jiems buvo svarbu būti perskaitytiems, o tuomet galėjau žegnotis ar nesižegnoti, jie paklusdavo mano valiai. Atrodė, kad neturi jokių kitokių savo įnorių. 
Juos perskaitydavau irgi visaip; dažniau taip,  it man jie būtų nežinomi. Skaitydavau, kaip svetimus. Tačiau netrukus susivokiau, kad jie man tokie tik todėl, kad parašyti nežinia kaip seniai. Žodžiu, užmiršti ir nežinia kur padėti. Dėl kai kurių kitų irgi pasijausdavau ne kaip, nes jie kone mintinai išmokti, kartais net įsiėdę iki smegenų kaulų. O kartas, nors ir neužmiršti,  tačiau iš naujo atversti, jie džiugina. Su tokia atmintimi  gera. Tačiau blogiausia, kai tekstai pasitaikydavo nemenkos apimties. Tačiau ir jie internetui nelyg mano parašas. Man nepasisekdavo užgesinti ekrano ar kažką su juo veikti, kol neperskaitydavau tokių „parašais“ virtusių raštų. Kartais pamanydavau,  kad šis laikas, ši erdvė su įsišviečiančiu ekranu tam ir yra, kad galėčiau save perskaityti.
   Ilgą laiką neišmaniau, ką reikia padaryti, kad kaip nors pakeisčiau tokią padėtį.
   — O ar reikia? — vienąkart išgirdau pasiteiraujant Mano dzievulio. — Na, taip. Matau, kad kitas internetinis parašas ilgas ilgas kaip gyvenimas. Negi  supyktumei, jeigu jis pailgėtų bent iki 100.
   Pažiūrėjau į dangų ir pasistengiau neatsakyti patikėjęs, kad dar bus laiko prie liudininkų pakalbėti apie tai, pamąstyti. Galbūt savo internetinių parašų skaitymą priimti kaip kryžių, kai jo nešimą, kaip ėjimą į Kalvarijas. O kitą  kartą jau parašiau:
Kiek kryžių, a?
Maniau, kad jie gal tik kapais,
Tik atmintim, parodant į bažnyčias?
Dabar juos suprantu kitaip:
Nuo pirmos raidės A,
Lig paskutinės raidės Ž
Aš privalėsiu perskaityt save
Jeigu nespėčiau parskaityti čia,
Dar po mirties man laiko bus:
Kai teisiamas žmogus —
Jam privalu žinot už ką.

--------------------
Post scriptum:

  Savo kūriniuose Aš nesu Aš. Bet tokiu, deja, pamato ne vienas juos paskaitęs. Būna, kad ir kūrinius supranta kaip autobiografinius. Tačiau šį kartą stengsiuosi, kad jie bent truputį panašėtų į esė. Vadinasi, ir savimi kažkur juose pabūti neatsisakau.   
    ----------------------------------------------------

Gerai ar negerai, bet kitaip nesigauna. Aukšteliau esantis tekstas yar ankstesnio išplėstas  variantas. Aną žadu sunaikinti, bet Dalijos komentaro nuorašą atsikėliau.
  1. Kaip nuostabu, kai sulauki meto, kai gali klaidžioti erdvėj ir laike tarsi po savo namus, kur kiekviena kertelė pažįstama, kur erdvė, apribota gimtosios trobos sienomis išlieka begalinė, o laikas, rodos, šitoks efemeriškas, nenuturimas, bėgantis čia pasirodo esąs tvirtas, kaip molio asla ar senas Vilniaus grindinys, gali juo vaikščioti, išeiti, grįžti, parsivesti išėjusius, sutikti ateinančius ir tose platybėse nebūti vienas...
    Kuo ilgiau būkim, Pranai, praėjusiam savo laike
    AtsakytiPanaikinti
  2. Puikus Dalijos komentaras. Teisingiau gal - pamąstymas. Apie tai lyg ir aš galvoju, tik taip pasakyti nemoku. Su Vilniaus akmenuotu grindiniu, su namų asla.




2014 m. gruodžio 18 d., ketvirtadienis

Kai atsiminimuose toli nebūna — 4

                       Reikia kelti vėliavą

Kalendoriaus lapelis buvo tartum didesnio formato, negu buvau įpratęs matyti kabinamus ant sienų. Ir  buvo smagu, sužinojus, kad jie ne tik didesni už man įprastus, bet ir matmenimis atitinka formatą seniau išleistos poezijos knygelės „Eilėraščio sėja“. Bet tokia žinia vėliau, o tuomet norėjosi aplink save surasti kuo daugiau pozityvo, šiuo atveju — materijos. Kalendorių galėjau paimti į rankas ir iš panoses pasižiūrėti, pavartyti, paskaitinėti,  bet... Antakiai vėl kilsteli: pasirodo, kad dar ne laikas prie jo glaustis. Į  akis iš pirmo jo lapelio  sužiuro antro tūkstantmečio septynioliktųjų metų sausio 1- sios data. Ir girdžiu perfrazuojamą Vladimirą Majakovskį: skaitykite, žiūrėkite, pavydėkite  man, aš štai kur:

Sausis     2017 
  Saulė teka 09: 42, leidžiasi 17: 02, d. ilgumas 07. 20 
 Jaunatis (pilnėja) 
 4 mėnulio diena 

1 

SEKMADIENIS 

Mečislovas Arvaidas Arvaidė Eufrozija Mečys Eufrozina 

Naujieji metai 

Lietuvos vėliavos diena 


  — Mudu dzievuliau, regisi, dar neatsitokėję. Net įsivaizduoti nemoku, kad aplenktume save dvejais  metais  su kaupu. Save?  Ne tas žodis.
Visus be išimties, kam žemė po kojomis.
   — Eksperimentas, Pranuci, eksperimentas. Skaitei Dalijos  „Ištverti gyvenimą“. Pasitaiko, kad tas gyvenimas ir į eksperimentą įtraukiamas. O kaip tai  atsitinka, sužinai tik vėliau, — ramiai pakalbėjo Mano dzievulis ir bakstelėjęs i alkūnę: — Tik paklausyk, kaip gaidys smagiai giedas. Tai dar ir todėl, kad tai jo metai. Suprask: Jo. Jis juose šeimininkas. Teks  įsiklausyti.
  — Na taip, ir kalendoriuje  užrašyta: gaidžio metai. O  juk geriau  būtų, kad, tarkim, jiems šeimininkautu Bachas. Pažįsti tokį?   Aš ne apie  Sebastianą, ne apie vargonininką.
     Žinojau, kad pažįsta, ir nežinojau, ko nepažįsta. Buvo keista pajautus, kad dabar gaidys  arčiau negu Bachas, dar vadinamas Dionizu. Tačiau jį kaip dievą atsimindavau retai ir gražiausiai jis  man atrodydavęs aprengtas milicininko, o vėliau policininko uniforma. Įsitikinęs, kad  pirmą kartą jį susitikau patruliuojantį kelyje. Tuomet ir kilo mintis dar gražiau ji matyti savo užrašuose. Prisimenu,  sustabdęs  automobili klausė?
  — Vardas?
  Nesinorėjo kelių patruliui sakyti savo vardo.
   — Mano? — paklausiau.
   — Savo aš žinau, —  atsiliepė  tiesdamas ranką su atidengta saują, kad paduočiau dokumentą.
   — Ar reikalinga. Juk nekaltas.
Juk pirmą kartą dievą sutinku.
Ir netikėjau, kad jis taip sutvertas.
O Bachai, netikėjau. Pats matai.
 
   Kažin, ką dabar jis veikia,— pagalvojau ir panašiai kaip Bachas į vairuotoją, taip aš ištiesiau ranką į užgesusį ekraną, kuris atrodė sutirpęs erdvėje ir jo nėra, bet iš tikrųjų – yra. Buvo. Ekranas įsišvietė. Su keliu. Su automobiliu. Su policininku ir vairuotoju. Ir kaip tuomet girdžiu:
   — Aš noriu sužinoti vardą.
   Ko vyniojiesi, kaip žaltys?
   Ar nemanai,
   kad mums geruoju išsiskirti lemta?
  
  Štai kaip atsitinka, kuomet atsiminimuose toli  nebūna, — pamaniau,— net ir tuomet, kai supranti, kad tampi eksperimento dalimi, ateitis  dalimi. Tačiau kad taip atsitiktų, irgi reikėjo  gyventi  ir su duona, ir su druska. O dabar? Ką su ja veikti?
   Žinojau, kad pakvietęs Bachą, jis išeitų iš  ekrano ir, ko gero, jam čia būtų netgi geriau. Atsimintų  save kaip dievą, o ir mums geriau. Nors... įdomu, o kodėl Mano dzievulis, taigi Lizdeikos lazda vengia save atsiminti kaip dievą? Ar trukdo kas?
   Mačiau, kaip vairuotojas, išsiėmęs piniginę,joje ilgokai pasikrapštęs, ištraukė iš jos pinigėlį, paskui kitą ir įspraudė Bachui į delną.— Laimingo kelio, pasakė jis,ir anam pajudėjus, pamąstė:

 Ant  žemės dievas? Niekas netikės.
Kvailiu apšauks ir pirštais rodys?
Kodėl man nepabūti panašiu į žmogų,
primirštant kraują savo giminės...
O mano tėve Dzausai,
neskaudėk!

   — 0 man? Kas man daryti, kai aplink tuštuma ir  nežinia, — susimąsčiau ir atsikvėpiau:— Mano  dzievuliau, atsiverk, atsimink  save kaip dievą  net  tik mano žodyje.

   — Pranuci, šie  dalykai palauks. Jie nerūdija ir moka  laukti, o dabar Naujieji Metai ir reikia kelti vėliavą. Ir  kalendoriuje parašyta, kad sausio 1 — vėliavos diena.

2014 m. gruodžio 17 d., trečiadienis

Kai atsiminimuose toli nebūna -3



Ko gieda gaidys


  Neteigiu, bet manau, kad visumoje jau senokai nuoširdžiau nemokame nusistebėti, kai sutinkame įdomių dalykų. Žinoma, būna, būna, kai išgirdę vieną ar kitą žinią, aukščiau kilstelime antakius. Taip dar atsitinka, kai griaustinis sudunda žiemoje, kaip Rusija okupuoja Krymą, kai prasideda kruvini įvykai Ukrainoje, kai išgirsti, kad Dalija Kiliesienė parašė naują nemenką kūrinį „Ištverti gyvenimą“. Taip atsitiko man, pamačius erdvėje savaime įsišvietusį ekraną. Irgi kilstelėjau antakius: taip nebūdavo, reikėdavo į rankas paimti bent valdymo pultelį, kad paliepus jam, kaip jis turėtų elgtis. Atsiminiau matęs, kaip keliasi žmogaus dirbtinė ranka. Tiesa, sunkiai keliasi, bet keliasi ir, pasiėmusį kokį menkniekį, jį išlaiko saujoje. O žmogus džiaugiasi, džiaugiasi...  Toks dirbtinės jo rankos darbas, kaip suprantu — pagal „pultą“ iš jo smegenų. Tai irgi kilsteli nuostabai antakius. Kad ir neišsišokdamas, bet mintyse irgi aikteliu, pasidžiaugiu: štai ką reiškia žmogus, kai jis sukuriamas pagal Dievo paveikslą: 

Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą. 
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė 

  Dabar gi įsišvietė erdvėje ekranas. Pats. Ar galima manyti, kad adaptavausi naujoje būtyje, pamatęs jį tokį pirmą kartą? Ar gali būti, ar gebu patikėti, kad ekranas įsišvietė... pats? 
  — Dėkoju. Net nepamaniau, kad galėtų ir taip atsitikti, — pasakiau nepaleisdamas iš akių atsiradusios kaip baltas popierius stačiakampės  baltumos, — Ir pulto neprireikė. Jeigu taip ir toliau, regis, būsiu paliktas be darbo, — pakalbėjau laukdamas ekrane atsirandančio vaizdo, o nesulaukęs jo, papriekaištavau: — Ko tyli? Tu man toks tuščias nereikalingas. Užsipūsk toks. 
  Ekranas užgeso. 
  — Hm. Juokdarys. Ar ir pajuokauti negalima? Jeigu patinka tuščiai žlibinti akis — žlibink. Negi gaila? — vėl tariau (ar pamaniau), o ekranas elgėsi kaip išmuštruotas kareivis: jis vėl įsišvietė. 
  — Ar matai, kas čia darosi? — patylėjęs atsiminiau čia esant Lizdeikos lazdą, Mano dzievulį: — Ne televizoriaus ekranas, o, o ... 
  — O įsišvietusi erdvė kaip interneto ekranas, — ramiai atsiliepė dzievulis. 
  Toks „blaivymasis“ iš sapno, atrandant aplinkui save naujų, anksčiau nematytų būties pasireiškimų, atrodė, kad vėl nardina atgal sapnuoti. Tačiau realybė akyse ir smegenyse darė savo: reikėjo susitaikyti ir pripažinti, kad ji čia tokia, kokia iš tikrųjų yra. Iš ramios gi Mano dzievulio laikysenos pajaučiau, kad šioje erdvėje jis orientuojasi geriau už mane. Tačiau ir mano protas buvo paslankus, buvo sargyboje. Budėjo. Dairantis aplinkui save dariausi atsargesnis Atrodytų — erdvė, bet pasirodo, kad geba įsišviesti kaip televizorius ar internetas taip subtiliai, kad priimi akimis kaip materijoje įkūnytą reginį. Šį kartą kaip televizoriaus ekraną, bet ką gali žinoti, kas dar šioje erdvėje atsiras. Dabar ir bet kada. Ir kaip žinoti, kad galbūt bent dalis aplinkos dar neišėjo iš nežinios. Net tai, ką matau kaip užrašus, kelias knygas, varno Goliaus padovanotą plunksną... Imk juos, liesk ir pasirodys, kad nei paliesi, nei saujoje turėsi. Kad tai atvaizdai buvusių ar kažkur realybėje esančių ar dar būsiančių daiktų. Ir tik. 
    Pagraibęs pasiėmiau į rankas Lizdeikos lazdą 
    — Esu tikra, neabejok, Pranuci, — patikino dzievulis. 
    Lengva širdimi pakilnojau Leonardo Grudzinsko „Laiškus iš bebrų upelio“. Knyga irgi tikra. Ir kaip antspaudas mėlynu tušinuku jo parašas: 

Dzūkui Pranui Karlonui 
    Su pagarba 
Autorius Leonardas Grudzinskas 
Vilnius, 1983 XII 19 

  O gaidys, girdžiu, vis gieda. Jau ne pirmas kartas jo kakariekū. Budina? Netiki, kad išėjęs iš sapno, kad... Iš tikrųjų, kodėl gieda gaidys? 
  Apglostau delnais Mano dzievulį. Ačiū die, ir Lizdeikos lazda tikra, kaip aš. Ir ji materijoje. Ir nors buvau nusiteikęs turėti Mano dzievulį, nemokant apčiuopi jo saujoje, smagu, kad Lizdeikos lazda išlikusi ankstesnėje kūno sandaroje. Patikima, man suprantama ir atrodė, kad dėl jos abejoti neprireiks. 
  — Gal dzievuli, žinai, kodėl gieda gaidys? 
  — Nauji metai, Pranuci. Taip jis tik per Naujuosius. Džiaugiasi. Matyt netikėjo, kad atsibusime. Kad eksperimentas pavyks. 
  — Apie ką kalbi? 
  — Antai, pasižiūrėk į kalendorių. Ir jis tikras. 
  Pasižiūrėjau į atverstą jo lapelį. Atrodytų, jog turėjau nustebti, bet taip neatsitiko. Ir kad kalendorius tikras taip pat nesuabejojau. 
---------- 
Internetinis parašas (i. parašas): 
Niekinti, neigti arba tiesiog užmiršti — ypatingai iš aukštesnių tribūnų — labai nesunku. Kaip, sakysim, anksčiau Bernardą Brazdžionį, o dabar, tarkim, Eduardą Mieželaitį.
  Tačiau atsiprašau, kadangi jau beveik nieko neskaitau. Dažniau save patį. Ir gaunasi taip, kad sarmata liežuvį apversti, o būtent, kad mano keverzonės man yra vertingiausios.
Deja.



2014 m. gruodžio 15 d., pirmadienis

Kai atsiminimuose toli nebūna (2)



     Kakariekū, brolau...

2. 


... Jų būta daug, taigi parašų. Pradžioje sunkiai dėliojant po raidės raidę, o paskui jie greitesnis, žvalesni, raiškesni, bet pasirodžius raukšlėms ant veido, rankų, ogi žiū, kad ir jie neatsilieka — atrodo vis labiau pavargę, šliaužantys, slidinėjantys, nežinantys kaip būti ir pamąstantys, ar negeriau, jeigu pasirašinėtume kryželiais. Ir šit  suklusti, kad yra ir kitokie žmogaus parašai, pavyzdžiui — elektroninis. Atrodytų, neverta dėl jų senatvėje kvaršinti galvos. Ir iš tiesų, ar verta? Ir ypatingai, kai elektronikoje ne ką išmanai. 
  Tačiau reikalai susidėliojo panašiai, kaip povandeninės karinės tarnybos metais: nemoki? — išmokysim,  nenori? — priversime. Ir šiuomet nežinau, ar yra parašai, kuriuos kažkas kažkur vadina internetiniais. Ir būčiau smagus išgirdęs, kad tokių nėra. Tai todėl, kad drąsiau rodyčiau tai, kad vadinu internetiniu parašu, užrašydamas: i. parašas. Mano orbitoje jis yra, o atsirado per prievartą.   Kaip? Kokiu būdu?   Neįprasta dar ir tai, kad  šis parašas atrodo vis kitaip. Kitą kartą toks nesikartoja, nebent prireikus įrodymų. Tačiau tuomet tik jautriau  suvoki, kad žmogus nuo savęs nepabėga. Pagal būtų faktų principą sukonstruotas ir jo i. parašas. Štai kodėl jie ir trumpi, ir ilgesni, ir ilgi, ir labi ilgi. Pastaruosius perskaityti prireikia daugiau laiko, negu jo turi. Ir ką daryti? Taip ir palikti? Te būna. Tačiau protingiau pasirodė pasitelkti derybas, įsipareigojus ilgus parašus perskaityti dalimis — kiekvieną kartą po tiek, kiek gali apžioti. Tai ne matas. Kartais apžiodavau mažiau, kartais daugiau, o panorus, galėjau šį procesą tęsti iki parašo pabaigos. Tačiau bent gurkšnis visuomet būtinas. Ir dabar atsimenu, kaip atrodžiusi ilgo parašo apžiota nuotrupa:    

 Kūrinio vertė? 
Nežinau, bet žinau, kad man per kūrinį norisi kažką išgirsti, pajausti, suklusti, kažkaip atsiliepti į jį ir  nebūtinai tik protu. (Protu gal net mažiau). Kūrinyje ieškau ne matematinių formulių, ne įmantrumo,  o tiesiog gero, dvasingo žmogaus su jo jausena, mūsų būties suvokimais. Man nedaug rūpi kūrinio autorius ir kritiko nuomonė, ką jis mano apie jo kūrinį. Svarbiau tai, kas yra man, būtent Man įdomaus, reikalingo jo kūrinyje. Man visai nereikia, kad kažkas parašytų taip, kaip dar iki šiol niekas nerašęs. Kita vertus nėra knygos, kurią drįsčiau įmesti į inkvizicijos laužą, o juolab kartu su jos autoriumi.      

   O kurį tai kartą pamaniau, kad galbūt tokio pobūdžio internetinius parašus sėkmingai galėtų keisti Post skriptum. Žinoma, korektiškai, atsargiai pakoregavus, paredagavus jos sampratą, kuomet joje galima turėti daugiau negu įprasta. Ir turbūt net tradicijos įteisinta. Dėl to galvai darbo daugiau, bet gal akims šviežiau. Kita vertus, įdomu  pamėginti, kaip tai galėtų  atrodyti praktikoje.   Sakoma, velnias pakuždėjo, o žmogus padarė, net dievo neatsiklausęs. Aš irgi noriu pasilikti žmogumi. Ir šit jau seniai gaidžių išgiedota diena pasiliko tik atsiminimuose. Ir man ne sarmata rodytis ne tik internetiniu parašu i. parašas o taip pat ir post scriptum. Šie du parašai susiderinę kaip iš vienos bambos maitinami dvyniai.   O juk buvo ir ta pirmoji diena, kuomet beveik įpusėjus septyniasdešimt šeštam mano rudeniui, panašiai kaip internetinis parašas, ar Post scriptum „įšokau“ į ertmę, kuri atrodo tuščia, kaip interneto ekranas, bet atsiradus kažkokioms aplinkybėms, atgyja ir įtikina, kad būtent vardan manęs, būtent todėl taip elgiasi, jog esu jam reikalingas.  Pradžioje regėjosi, kad ekranas kabo erdvėja. Gebėjo sukaliotis, kaip žmogaus galva ir būti reikalingu kaip jį. Tačiau pirmasis susitikimas su savimi ir negausia manta šitoje erdvėje nebuvo įsimintinas ir tikra, kad pirma išgirdau giedantį gaidį, negu supratau, kad esu atiduotas šitai nepažįstamai laiko ir erdvės  struktūrai. Gaidys pasirodė įtaigesnis, reikalingesni, dvasiai imlesnis, negu naujai atsiradusi tikrovė. Net ir tai, kad po akimis pakliuvęs kalendoriaus lapelis rodė 2017 metų sausio 1 d., įspūdžio nesukėlė. Galbūt todėl, kad poreikio nebuvo fiksuoti savo esatį laike, kuomet nieko nedarai, o tik esi. Trumpiau kalbant, nereikėjo man net pamanyti, kad pagal Grigaliaus kalendorių esu laike, kurį rodo atverstas  2017 metu sausio 1 d. lapelis. Raižiausi pažiovaudamas, mankštinu kūną, įsiklausydamas į girgždančius kaulus, sąnarius, jausdamas raumenų patempimus ar jų atoslūgius. Atrodė, yra taip, kaip buvę, kaip būdavę ir dėl to galva neskauda. Va, gieda gaidys, Valio! Vadinasi, dar gyvenu.  
   Kakariekū, brolau, kakariekū, — atsiliepiau mintyse į jo gerą nuotaiką, tačiau pasirodė, kad  tokio mano dėmesio jam nepakako. Išgirdau paplasnojusį jį sparnais, o nedideliame  erdvės langelyje įsišvietė ekranas.

  Post scriptum:   
 Atsižadėti nepatikimo draugo niekuomet nevėlu. Net mirštant. Jeigu apvoktų kaip numirusį, ačiū die, jau nepasakysi, kad tai padarė  draugas.


Kai atsiminimuose toli nebūna

Kai atsiminimuose toli nebūna (1)



             Pradžia

   Išėjus iš sapno nebuvo lengva manyti, kad jis pasibaigė. Pamanau, jog ir sapnas buvo pasiųstas, kad atsibudus tikrovė neatrodytų įžūli, žeidžianti ar kitaip traumuojanti jau netikusio žmogaus dvasią. Ne iš karto supratau, kad po mano kojomis net žemės nėra. O ir visas pasaulis toks — erdvės ir laiko pasaulis, su keliomis raiškesnėmis materialios buities priemaišomis. Tai reiškė, kad erdvės tuštuma ne absoliuti: girdžiu giedantį gaidį, čia pat lazda, kurią įpratau vadinti Mano dzievuliu. Nežinau kodėl, bet labai reikėjo, kad jos varde būtų žodelis Mano, išlaikant padzūkavimą žodyje dievulis: Mano dzievulis. Tačiau neretai ją pavadindavau Lizdeikos lazda, kas buvo svarbu jai pačiai. Per lazdos atstumą  putojosi sujaukta šūsnelė popierių, kur kelios knygos, keli aptrintais viršeliais dienoraščiai, kuriuos nelyg saugotų padovanota varno Goliaus plunksna. Kitais rašybos įrankiais lyg nemokėjau naudotis. Varno plunksnai buvome paklusnūs ne tik aš, mano popieriai, sąsiuviniai; pakluso jai  ir interneto ekranas; kad ir bet kur, kad ir ant ko berašyčiau, net jeigu ant sienos, ekranas nusišviesdavo ir galėjau skaityti tekstus, kartu stebėdamas, kaip nuo jų nudžiūsta rašalas. Tačiau įdomu, kad dažnas tekstas, padėjus po juo tašką, neužsiversdavo. Po juo pasirodydavo įrašas, kuris jau seniai išmoktas ir įsiėdęs iki smegenų kaulų. Tačiau tai buvo lyg parašas. Lyg priminimas. Tartum kokybės ženklas. Lig šiol neišmanau, ką reikia padaryti, kad kaip nors jį pakeisčiau. Kita vertus, ar reikia? Nes ir Mano dzievulis ne kartą tarstelėjęs, kad, girdi, tavo, Pranuci, internetinis parašas ilgas ilgas kaip gyvenimas. Girdi, gal nesupykčiau, jeigu jis pailgėtų bent iki 100.
   Pažiūriu į dangų ir stengiuosi neatsakyti, patikėjęs, kad dar bus laiko prie liudininkų pakalbėti apie tai, pamąstyti.
--------------------
Post scriptum:

  Savo kūriniuose Aš nesu Aš. Bet tokiu, deja, pamato ne vienas juos paskaitęs. Būna, kad ir kūrinius supranta kaip autobiografinius. Tačiau šį kartą stengsiuosi, kad jie bent truputį panašėtų į esė. Vadinasi, ir savimi kažkur juose pabūti neatsisakau.   

2014 m. gruodžio 13 d., šeštadienis

Mano pelėdos — 3





Vaikšto po Dievą...

Pailsėkite, mažos virgulės. 
Tūkstančiai metų prie darbo. 
Bet suprasti lig šiol neišmokau: 
Kažkas rykštei įkvepia dvasią, 
O antai, kiek Adomo sūnų – dukterų, 
Vaikšto po Dievą ir sako: 
N e m a t a u,   n e r a n d u. 


Eina rykštė vandens paieškoti, 
Eina aukso surasti... 


Į save įsižiūriu — 
Auga kūnas, kad dulkė sotesnė, 
O vėjeliui papūtus, 
Gesta žvakės liepsna. 
Vargas tiems, kas išeina negrįžti 
Su tokia trupinėlio šviesa. 
Tačiau jei reikėtų sakyti: 
N e t i k ė k i t e,   ž m o n ė s — 
Šitoks  žygdarbis man per sunkus. 
Įsisiurbęs akim į Visatą, 
Regis, kraują Dzievulio geriu, 
Ir baisu pripažinti: 
K a i p    e r k ė.
 
... Oi daugel Adomo sūnų – dukterų, 
vaikšto po Dievą ir sako: 
n e m a t a u,   n e r a n d u.
-----------------------------------------------------------

O žiema be žiemos.Tik laikas jos ir laikas kaip Kalėdose
Saulė teka 08:33. leidžiasi 15:52, d. ilgumas 07.19
Delčia (dyla), 22 mėnulio diena

Šiandien -2°C / 1°C, debesuota
14
SEKMADIENIS
Alfredas Fortunatas Tarvainas Kintvilė
Šaulys (11.23-12.22) - Arklys - 348 / 50

2014 m. gruodžio 12 d., penktadienis

Dvasiai rogių nereikia

Ak, geneli,  geny
Išties kaip pasaulis esi —
Ir margas, ir su vyno taure,
ir darbo nevengi.
Pasirūpinęs pats savimi
Nemoki užmiršti kitų.
Štai ir aš panorėjau su tamsta išgerti...
Aš žinau tą mažytį lašelį būties,
Kur ateinam pabūti jaunais
Ir beržai ten,
Atokaitoj saulės,
Jos vyno prilaiko.
Nesvarbu, kad žiema.
Dvasiai rogių nereikia.
Nors ir margas esi
Tačiau, regisi, dar nežinai,
Kaip galingai užauga beržai,
Kai dairais prisiminti.
Ėgi, mielas, plasnoki į ten
Kur Leonardas paglosto gimtinės berželį.
Ne jaunas jau, ne.
Krenta raidės nuo delno
Į molio ąstį ir gieda, ir gieda
Kartu su sula.
Ak, geneli, geny,
Kiek gražiausių stebuklų
Iš žodžio išgauti gali.

Pirmąjį sulos ąsotį aš išgėriau savo gimtinėje — mažyčiame Dumbravos kaimelyje. Primerkiau į sulą žibučių, kad toji kvepėtų  žiedais. /Leonardas Grudzinskas/

Ar girdi?
Ir neužgęsta atmintis
Neapželia nelyg žole kapai.
Pavasaris dar nearti.
Betgi sakiau:
Žinau tą mažytį lašelį būties,
Kur ateinam pabūti jaunais.
Ir beržai ten
Saulės vyno prilaiko.2014-12-12 23:50
 ********************************************* 
O į kalendorių žvilgtelėti reikia.
Atrodo, kad ir toliau teks pagal  Grigalių gyventi, nors savo prozoje tariuosi atsiskyręs nuo Dabarties ir užklydęs pagyventi Ateityje, būtent 2017 -uose  metuose. Neišeina  be Grigaliaus XIII lengvai išsiversti, kai esi su atmintimi. Ir nereikia, bet smagu pajausti save  be Grigaliaus  gyvenant

Gruodis 2014
Saulė teka 08:32, leidžiasi 15:52, ilgumas 07.20
Pilnatis, 21 mėnulio diena

Šiandien 0°C / 3°C, trumpalaikis lietus
Rytoj -1°C / 0°C, debesuota

13
ŠEŠTADIENIS
Liucija Odilija Kastautas Eiviltė Otilija Kastytis
Šviesos diena, Šv. Liucija 
Glostyk gaidį kiek nori - vis tiek kiaušinio nesudės

Šaulys (11.23-12.22) - Arklys - 47 / 50

2014 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Mano pelėdos

Kiti pasako — liūdnas aš,
pavaikščiojęs po savo dalią,
tačiau man neatrodo taip —
sugniaužęs akmenį į saują
laikau kaip įžadą,
kad moku kautis.
Ir baimė aplenkia mane,
kuomet ūmi sekundė atsiranda,
kuomet ne laikas klaust – kodėl?

Akmuo pakyla vieversiu į dangų
ir Marselietę giedam.

Net nežinau,
kodėl man priekaištai tokie?
O jeigu kas nežinot, kad akmuo
prie kritusių kovoj liūdėti moka —
atleiskite, prašau...

man čia patiko tas akmens panaudojimo universalumas, - 
perskaitęs parašė Tom Kom Potas

**********************************

   Ir šiaip ir anaip bandydamas ir nieko geresnio nesugebėjęs, stabtelėjau prie „mano pelėdų“, kur tikiuosi daugiau kasdienybės. Galbūt protingiau būtų, jeigu kažką naujesnio atversčiau parasidėjus Naujiesiems.  Ne taip toli, panosėje jau, betgi man kiekviena diena kaip Nauji Metai.
Gal tebūnie taip, kaip dabar  atsiranda.  
  Beje, kokia šiandien diena?
  Gera diena, šilta. Nuo -1 iki +1, rytoj dar šinčiau. Iki+3, bet dienos trumputės, aptemusios.
O kiti nū dienos parametrai:   

12
PENKTADIENIS
Joana Žaneta Gilmintas Vaingedė Dagmara Žana
Šaulys (11.23-12.22) - Arklys - 346 / 50