Kai atsiminimuose toli nebūna

Kai atsiminimuose toli nebūna (1)

             Pradžia

   Išėjus iš sapno nebuvo lengva manyti, kad jis pasibaigė. Pamanau, jog ir sapnas buvo pasiųstas, kad atsibudus tikrovė neatrodytų įžūli, žeidžianti ar kitaip traumuojanti jau netikusio žmogaus dvasią. Ne iš karto supratau, kad po mano kojomis net žemės nėra. O ir visas pasaulis toks — erdvės ir laiko pasaulis, su keliomis raiškesnėmis materialios buities priemaišomis. Tai reiškė, kad erdvės tuštuma ne absoliuti: girdžiu giedantį gaidį, čia pat lazda, kurią įpratau vadinti Mano dzievuliu. Nežinau kodėl, bet labai reikėjo, kad jos varde būtų žodelis Mano, išlaikant padzūkavimą žodyje dievulis: Mano dzievulis. Tačiau neretai ją pavadindavau Lizdeikos lazda, kas buvo svarbu jai pačiai. Per lazdos atstumą  putojosi sujaukta šūsnelė popierių, kur kelios knygos, keli aptrintais viršeliais dienoraščiai, kuriuos nelyg saugotų padovanota varno Goliaus plunksna. Kitais rašybos įrankiais lyg nemokėjau naudotis. Varno plunksnai buvome paklusnūs ne tik aš, mano popieriai, sąsiuviniai; pakluso jai  ir interneto ekranas; kad ir bet kur, kad ir ant ko berašyčiau, net jeigu ant sienos, ekranas nusišviesdavo ir galėjau skaityti tekstus, kartu stebėdamas, kaip nuo jų nudžiūsta rašalas. Tačiau įdomu, kad dažnas tekstas, padėjus po juo tašką, neužsiversdavo. Po juo pasirodydavo įrašas, kuris jau seniai išmoktas ir įsiėdęs iki smegenų kaulų. Tačiau tai buvo lyg parašas. Lyg priminimas. Tartum kokybės ženklas. Lig šiol neišmanau, ką reikia padaryti, kad kaip nors jį pakeisčiau. Kita vertus, ar reikia? Nes ir Mano dzievulis ne kartą tarstelėjęs, kad, girdi, tavo, Pranuci, internetinis parašas ilgas ilgas kaip gyvenimas. Girdi, gal nesupykčiau, jeigu jis pailgėtų bent iki 100.

   Pažiūriu į dangų ir stengiuosi neatsakyti, patikėjęs, kad dar bus laiko prie liudininkų pakalbėti apie tai, pamąstyti.

--------------------

Post scriptum:

  Savo kūriniuose Aš nesu Aš. Bet tokiu, deja, pamato ne vienas juos paskaitęs. Būna, kad ir kūrinius supranta kaip autobiografinius. Tačiau šį kartą stengsiuosi, kad jie bent truputį panašėtų į esė. Vadinasi, ir savimi kažkur juose pabūti neatsisakau.