Kai atsiminimuose toli nebūna (1)
Pradžia
Išėjus iš sapno nebuvo lengva manyti, kad jis pasibaigė. Pamanau, jog ir
sapnas buvo pasiųstas, kad atsibudus tikrovė neatrodytų įžūli, žeidžianti ar
kitaip traumuojanti jau netikusio žmogaus dvasią. Ne iš karto supratau, kad po
mano kojomis net žemės nėra. O ir visas pasaulis toks — erdvės ir laiko
pasaulis, su keliomis raiškesnėmis materialios buities priemaišomis. Tai
reiškė, kad erdvės tuštuma ne absoliuti: girdžiu giedantį gaidį, čia pat lazda,
kurią įpratau vadinti Mano dzievuliu. Nežinau kodėl, bet labai reikėjo, kad jos
varde būtų žodelis Mano, išlaikant padzūkavimą
žodyje dievulis: Mano dzievulis. Tačiau
neretai ją pavadindavau Lizdeikos lazda, kas buvo svarbu jai pačiai. Per lazdos
atstumą putojosi sujaukta šūsnelė
popierių, kur kelios knygos, keli aptrintais viršeliais dienoraščiai, kuriuos nelyg
saugotų padovanota varno Goliaus plunksna. Kitais rašybos įrankiais lyg nemokėjau
naudotis. Varno plunksnai buvome paklusnūs ne tik aš, mano popieriai,
sąsiuviniai; pakluso jai ir interneto
ekranas; kad ir bet kur, kad ir ant ko berašyčiau, net jeigu ant sienos,
ekranas nusišviesdavo ir galėjau skaityti tekstus, kartu stebėdamas, kaip nuo
jų nudžiūsta rašalas. Tačiau įdomu, kad dažnas tekstas, padėjus po juo tašką,
neužsiversdavo. Po juo pasirodydavo įrašas, kuris jau seniai išmoktas ir
įsiėdęs iki smegenų kaulų. Tačiau tai buvo lyg parašas. Lyg priminimas. Tartum
kokybės ženklas. Lig šiol neišmanau, ką reikia padaryti, kad kaip nors jį
pakeisčiau. Kita vertus, ar reikia? Nes ir Mano dzievulis ne kartą tarstelėjęs,
kad, girdi, tavo, Pranuci, internetinis parašas ilgas ilgas kaip gyvenimas.
Girdi, gal nesupykčiau, jeigu jis pailgėtų bent iki 100.
Pažiūriu į dangų ir
stengiuosi neatsakyti, patikėjęs, kad dar bus laiko prie liudininkų pakalbėti
apie tai, pamąstyti.
--------------------
Post scriptum:
Savo kūriniuose Aš nesu Aš. Bet tokiu, deja, pamato ne
vienas juos paskaitęs. Būna, kad ir kūrinius supranta kaip autobiografinius. Tačiau
šį kartą stengsiuosi, kad jie bent truputį panašėtų į esė. Vadinasi, ir savimi kažkur
juose pabūti neatsisakau.
Kaip nuostabu, kai sulauki meto, kai gali klaidžioti erdvėj ir laike tarsi po savo namus, kur kiekviena kertelė pažįstama, kur erdvė, apribota gimtosios trobos sienomis išlieka begalinė, o laikas, rodos, šitoks efemeriškas, nenuturimas, bėgantis čia pasirodo esąs tvirtas, kaip molio asla ar senas Vilniaus grindinys, gali juo vaikščioti, išeiti, grįžti, parsivesti išėjusius, sutikti ateinančius ir tose platybėse nebūti vienas...
AtsakytiPanaikintiKuo ilgiau būkim, Pranai, praėjusiam savo laike
Puikus Dalijos komentaras. Teisingiau gal - pamąstymas. Apie tai lyg ir aš galvoju, tik taip pasakyti nemoku. Su Vilniaus akmenuotu grindiniu, su namų asla.
AtsakytiPanaikinti