Tai vis dėlto tokie užrašai
Jau senokai nuoširdžiau nemoku nusistebėti. Regiu, kad taip ne aš vienas. Žinoma, būna, būna, kai išgirdę vieną ar kitą žinią, aukščiau kilstelime antakius. Taip dar atsitinka, kai griaustinis sudunda žiemoje, bet, regis, irgi jau — nelabai. Kai sausyje lyja, kodėl jam nesudundėti? Labiau nustembame, kai Rusija okupuoja Krymą, kai prasideda kruvini įvykai Ukrainoje, kai išgirsti, kad Dalija Kiliesienė parašė naują nemenką kūrinį, pavadinusi jį „Ištverti gyvenimą“. Panašiai atsitiko man, pamačius erdvėje įsišvietusį ekraną. Irgi kilstelėjau antakius: taip nebūdavo, reikėdavo gi į rankas paimti bent valdymo pultelį, kad per jį paliepus ekranui, kaip jis turėtų elgtis. Atsiminiau matęs, kaip keliasi žmogaus dirbtinė ranka. Tiesa, sunkiai kėlėsi, bet kėlėsi ir, pasiėmusį kokį menkniekį, jį išlaikė saujoje. O žmogus džiaugiasi, džiaugiasi...
Toks dirbtinės jo rankos darbas, kaip suprantu — pagal „pultą“ iš jo galvos smegenų. Tai irgi kilsteli nuostabai antakius. Kad ir neišsišokdamas, bet mintyse irgi aikteliu, pasidžiaugiu: štai ką reiškia žmogus, kai jis sukuriamas pagal Dievo paveikslą:
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą.
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė
Tačiau štai erdvėje įsišvietė langas. Irgi pats. Ir ką gi? Antakiai nekilstelėjo. Netgi pradedu dairytis ir laukti, kada erdvėje įsišvies durys. Ar tai nereiškia, kad per smegenis ar kaip kitaip adaptuojuosi naujoje būtyje atsitverdamas buities kevalu nuo didelės erdves. Ar tai nepanašu į Mano dzievulį — į Lizdeikos lazdą , apsirentusį sudžiūvusia mediena?
— Galvok, mąstyk, Pranuci,- šnabždu sau. — Tai didžiausias turtas, kokį dar vis turi. Tai kas , kad juo trankaisi, daužaisi, mėtaisi į visas puses, bet nepaisant to, lauki kada įsišvies durys.
Laukiu?
O įsišvietus ekranui kalbėjau:
— Dėkoju,— pasakiau nepaleisdamas iš akių atsiradusios kaip baltas popierius stačiakampės baltumos, — Net nepamaniau, kad galėtų ir taip atsitikti. Ir pulto neprireikė. Jeigu taip ir toliau, regis, būsiu paliktas be darbo, — pajuokavau laukdamas ekrane atsirandančio vaizdo, o nesulaukęs jo, papriekaištavau: — Ko tyli? Tu man toks tuščias nereikalingas. Užsipūsk toks.
Ekranas užgeso.
— Hm. Juokdarys. Ar ir pajuokauti negalima? Jeigu patinka tuščiai žlibinti akis — žlibink. Negi gaila? — vėl tariau (ar pamaniau), o ekranas elgėsi kaip išmuštruotas kareivis: jis vėl įsišvietė.
— Ar matai, kas čia darosi? — patylėjęs atsiminiau čia esant Mano dzievulį: — Ne televizoriaus ekranas, o, o ...
— O įsišvietusi erdvė kaip interneto ekranas, — ramiai atsiliepė Mano dzievulis.
Toks „blaivymasis“ iš sapno, atrandant aplinkui save naujų, anksčiau nematytų būties pasireiškimų, atrodė, kad vėl nardina atgal sapnuoti. Tačiau realybė akyse ir smegenyse darė savo: reikėjo susitaikyti ir pripažinti, kad ji čia tokia, kokia iš tikrųjų yra. Iš ramios gi Mano dzievulio laikysenos pajaučiau, kad šioje erdvėje jis orientuojasi geriau už mane. Tačiau ir mano protas buvo paslankus, buvo sargyboje. Budėjo. Dairantis aplinkui save dariausi atsargesnis. Atrodytų — erdvė, bet pasirodo, kad geba įsišviesti kaip televizorius ar internetas taip subtiliai, kad priimi akimis kaip materijoje įkūnytą reginį. Šį kartą kaip televizoriaus ekraną, bet ką gali žinoti, kas dar šioje erdvėje atsiras. Dabar ir bet kada.
Dangaus galybė ne kartą lietė mano būtį. Apie Jį, vieninteli, irgi ne kartą mąstęs ir taip sužinojęs, kad jeigu neatsiminčiau, kokį jį žinau, imčiausi jį pats kurti. Kad ir dėl to, jog galėčiau jam papriekaištauti, kad dėl nenoro pasirūpinti mano budresne savijauta, sveikata, tiek daug darbų nepadaryta. Tačiau dabar, žinoma, svarbiausia, kad Jis yra ir neapleidžia mano atminties, kad žinau į esantį. Ir ne taip svarbu — kokį būtent. Kita vertus, kažkodėl regėjosi svarbiau atsiminti, sužinoti, kaip čia atsiradęs, negu laukti, kas dar bus. Ir langas atrodė patikimesnis negu ekranas. Už jo Senamadžius, už jo Kaip Lietus, Ražas, už jo Spika su povandeninio laivo šturmanu. Už jo Pakeleivis, Dalija, Ramunė ir... Tarkim, ten atmintis, kartu su sunegalavusia jos dalimi, kuri be daktarų, o gal ir Jo, vienintelio, kaip ir prarasta. Dar vis laukiu ir įsišviečiančių durų. Vis tikiu, kad dar gebėsiu prie jų nuo slenksčio perskaityti savo:
Kai į eilėraštį parsinešiau
Gimtosios pirkios slenkstį,
Ant jo prisedo žilagalviai du.
Pasakė motina:
— Seniai, sūnau, jau buvome kartu.
O tėvas, palingavęs sunkią galvą,
Vis prašė slenksčio neišnykti kur,
Kad net tuomet,
Kai negalės su motina pareiti,
Nebūtų vieniša
Ir atmintis
Neliktų be namų.
— Tai vis dėlto tokie užrašai „ Kai atsiminimuose toli nebūna “— iš kažkur toli toli, girdžiu, kranktelėjo varnas Golius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą