Kakariekū, brolau...
2.
... Jų būta daug, taigi parašų. Pradžioje sunkiai dėliojant po raidės raidę, o paskui jie greitesnis, žvalesni, raiškesni, bet pasirodžius raukšlėms ant veido, rankų, ogi žiū, kad ir jie neatsilieka — atrodo vis labiau pavargę, šliaužantys, slidinėjantys, nežinantys kaip būti ir pamąstantys, ar negeriau, jeigu pasirašinėtume kryželiais. Ir šit suklusti, kad yra ir kitokie žmogaus parašai, pavyzdžiui — elektroninis. Atrodytų, neverta dėl jų senatvėje kvaršinti galvos. Ir iš tiesų, ar verta? Ir ypatingai, kai elektronikoje ne ką išmanai.
Tačiau reikalai susidėliojo panašiai, kaip povandeninės karinės tarnybos metais: nemoki? — išmokysim, nenori? — priversime. Ir šiuomet nežinau, ar yra parašai, kuriuos kažkas kažkur vadina internetiniais. Ir būčiau smagus išgirdęs, kad tokių nėra. Tai todėl, kad drąsiau rodyčiau tai, kad vadinu internetiniu parašu, užrašydamas: i. parašas. Mano orbitoje jis yra, o atsirado per prievartą. Kaip? Kokiu būdu? Neįprasta dar ir tai, kad šis parašas atrodo vis kitaip. Kitą kartą toks nesikartoja, nebent prireikus įrodymų. Tačiau tuomet tik jautriau suvoki, kad žmogus nuo savęs nepabėga. Pagal būtų faktų principą sukonstruotas ir jo i. parašas. Štai kodėl jie ir trumpi, ir ilgesni, ir ilgi, ir labi ilgi. Pastaruosius perskaityti prireikia daugiau laiko, negu jo turi. Ir ką daryti? Taip ir palikti? Te būna. Tačiau protingiau pasirodė pasitelkti derybas, įsipareigojus ilgus parašus perskaityti dalimis — kiekvieną kartą po tiek, kiek gali apžioti. Tai ne matas. Kartais apžiodavau mažiau, kartais daugiau, o panorus, galėjau šį procesą tęsti iki parašo pabaigos. Tačiau bent gurkšnis visuomet būtinas. Ir dabar atsimenu, kaip atrodžiusi ilgo parašo apžiota nuotrupa: Kūrinio vertė?
Nežinau, bet žinau, kad man per kūrinį norisi kažką išgirsti, pajausti, suklusti, kažkaip atsiliepti į jį ir nebūtinai tik protu. (Protu gal net mažiau). Kūrinyje ieškau ne matematinių formulių, ne įmantrumo, o tiesiog gero, dvasingo žmogaus su jo jausena, mūsų būties suvokimais. Man nedaug rūpi kūrinio autorius ir kritiko nuomonė, ką jis mano apie jo kūrinį. Svarbiau tai, kas yra man, būtent Man įdomaus, reikalingo jo kūrinyje. Man visai nereikia, kad kažkas parašytų taip, kaip dar iki šiol niekas nerašęs. Kita vertus nėra knygos, kurią drįsčiau įmesti į inkvizicijos laužą, o juolab kartu su jos autoriumi.
O kurį tai kartą pamaniau, kad galbūt tokio pobūdžio internetinius parašus sėkmingai galėtų keisti Post skriptum. Žinoma, korektiškai, atsargiai pakoregavus, paredagavus jos sampratą, kuomet joje galima turėti daugiau negu įprasta. Ir turbūt net tradicijos įteisinta. Dėl to galvai darbo daugiau, bet gal akims šviežiau. Kita vertus, įdomu pamėginti, kaip tai galėtų atrodyti praktikoje. Sakoma, velnias pakuždėjo, o žmogus padarė, net dievo neatsiklausęs. Aš irgi noriu pasilikti žmogumi. Ir šit jau seniai gaidžių išgiedota diena pasiliko tik atsiminimuose. Ir man ne sarmata rodytis ne tik internetiniu parašu i. parašas o taip pat ir post scriptum. Šie du parašai susiderinę kaip iš vienos bambos maitinami dvyniai. O juk buvo ir ta pirmoji diena, kuomet beveik įpusėjus septyniasdešimt šeštam mano rudeniui, panašiai kaip internetinis parašas, ar Post scriptum „įšokau“ į ertmę, kuri atrodo tuščia, kaip interneto ekranas, bet atsiradus kažkokioms aplinkybėms, atgyja ir įtikina, kad būtent vardan manęs, būtent todėl taip elgiasi, jog esu jam reikalingas. Pradžioje regėjosi, kad ekranas kabo erdvėja. Gebėjo sukaliotis, kaip žmogaus galva ir būti reikalingu kaip jį. Tačiau pirmasis susitikimas su savimi ir negausia manta šitoje erdvėje nebuvo įsimintinas ir tikra, kad pirma išgirdau giedantį gaidį, negu supratau, kad esu atiduotas šitai nepažįstamai laiko ir erdvės struktūrai. Gaidys pasirodė įtaigesnis, reikalingesni, dvasiai imlesnis, negu naujai atsiradusi tikrovė. Net ir tai, kad po akimis pakliuvęs kalendoriaus lapelis rodė 2017 metų sausio 1 d., įspūdžio nesukėlė. Galbūt todėl, kad poreikio nebuvo fiksuoti savo esatį laike, kuomet nieko nedarai, o tik esi. Trumpiau kalbant, nereikėjo man net pamanyti, kad pagal Grigaliaus kalendorių esu laike, kurį rodo atverstas 2017 metu sausio 1 d. lapelis. Raižiausi pažiovaudamas, mankštinu kūną, įsiklausydamas į girgždančius kaulus, sąnarius, jausdamas raumenų patempimus ar jų atoslūgius. Atrodė, yra taip, kaip buvę, kaip būdavę ir dėl to galva neskauda. Va, gieda gaidys, Valio! Vadinasi, dar gyvenu.
Kakariekū, brolau, kakariekū, — atsiliepiau mintyse į jo gerą nuotaiką, tačiau pasirodė, kad tokio mano dėmesio jam nepakako. Išgirdau paplasnojusį jį sparnais, o nedideliame erdvės langelyje įsišvietė ekranas.
Post scriptum:
Atsižadėti nepatikimo draugo niekuomet nevėlu. Net mirštant. Jeigu apvoktų kaip numirusį, ačiū die, jau nepasakysi, kad tai padarė draugas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą