Kalendoriaus lapelis buvo tartum didesnio formato, negu
buvau įpratęs matyti kabinamus ant sienų. Ir
buvo smagu, sužinojus, kad jie ne tik didesni už man įprastus, bet ir matmenimis
atitinka formatą seniau išleistos poezijos knygelės „Eilėraščio sėja“. Bet tokia žinia vėliau, o tuomet norėjosi
aplink save surasti kuo daugiau pozityvo, šiuo atveju — materijos. Kalendorių
galėjau paimti į rankas ir iš panoses pasižiūrėti, pavartyti,
paskaitinėti, bet... Antakiai vėl
kilsteli: pasirodo, kad dar ne laikas prie jo glaustis. Į akis iš pirmo jo lapelio sužiuro antro tūkstantmečio septynioliktųjų
metų sausio 1- sios data. Ir girdžiu perfrazuojamą Vladimirą Majakovskį: skaitykite,
žiūrėkite, pavydėkite man, aš štai kur:
Sausis 2017
Saulė teka 09: 42, leidžiasi 17: 02, d. ilgumas 07. 20
Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena
Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena
1
SEKMADIENIS
Mečislovas Arvaidas Arvaidė Eufrozija Mečys Eufrozina
Naujieji metai
Lietuvos vėliavos diena
— Mudu
dzievuliau, regisi, dar neatsitokėję. Net įsivaizduoti nemoku, kad aplenktume
save dvejais metais su kaupu. Save? Ne tas žodis.
Visus be išimties, kam žemė po kojomis.
— Eksperimentas,
Pranuci, eksperimentas. Skaitei Dalijos „Ištverti gyvenimą“. Pasitaiko, kad tas
gyvenimas ir į eksperimentą įtraukiamas. O kaip tai atsitinka, sužinai tik vėliau, — ramiai
pakalbėjo Mano dzievulis ir bakstelėjęs i alkūnę: — Tik paklausyk, kaip gaidys
smagiai giedas. Tai dar ir todėl, kad tai jo metai. Suprask: Jo. Jis juose
šeimininkas. Teks įsiklausyti.
— Na taip, ir
kalendoriuje užrašyta: gaidžio metai.
O juk geriau būtų, kad, tarkim, jiems šeimininkautu
Bachas. Pažįsti tokį? Aš ne apie
Sebastianą, ne apie vargonininką.
Žinojau, kad pažįsta, ir nežinojau, ko
nepažįsta. Buvo keista pajautus, kad dabar gaidys arčiau negu Bachas, dar vadinamas Dionizu. Tačiau
jį kaip dievą atsimindavau retai ir gražiausiai jis man atrodydavęs aprengtas milicininko, o
vėliau policininko uniforma. Įsitikinęs, kad pirmą kartą jį susitikau patruliuojantį kelyje.
Tuomet ir kilo mintis dar gražiau ji matyti savo užrašuose. Prisimenu, sustabdęs
automobili klausė?
— Vardas?
Nesinorėjo kelių patruliui sakyti savo vardo.
— Mano? —
paklausiau.
— Savo aš žinau,
— atsiliepė tiesdamas ranką su atidengta saują, kad
paduočiau dokumentą.
— Ar reikalinga.
Juk nekaltas.
Juk pirmą kartą dievą sutinku.
Ir netikėjau, kad jis taip sutvertas.
O Bachai, netikėjau. Pats matai.
Kažin, ką dabar jis veikia,— pagalvojau ir panašiai
kaip Bachas į vairuotoją, taip aš ištiesiau ranką į užgesusį ekraną, kuris atrodė
sutirpęs erdvėje ir jo nėra, bet iš tikrųjų – yra. Buvo. Ekranas įsišvietė. Su keliu.
Su automobiliu. Su policininku ir vairuotoju. Ir kaip tuomet girdžiu:
— Aš noriu sužinoti vardą.
Ko vyniojiesi,
kaip žaltys?
Ar nemanai,
kad mums geruoju
išsiskirti lemta?
Štai kaip atsitinka,
kuomet atsiminimuose toli nebūna, — pamaniau,—
net ir tuomet, kai supranti, kad tampi eksperimento dalimi, ateitis dalimi. Tačiau kad taip atsitiktų, irgi
reikėjo gyventi ir su duona, ir su druska. O dabar? Ką su ja veikti?
Žinojau, kad pakvietęs Bachą, jis išeitų
iš ekrano ir, ko gero, jam čia būtų netgi
geriau. Atsimintų save kaip dievą, o ir
mums geriau. Nors... įdomu, o kodėl Mano dzievulis, taigi Lizdeikos lazda vengia
save atsiminti kaip dievą? Ar trukdo kas?
Mačiau, kaip vairuotojas,
išsiėmęs piniginę,joje ilgokai pasikrapštęs, ištraukė iš jos pinigėlį, paskui
kitą ir įspraudė Bachui į delną.— Laimingo kelio, pasakė jis,ir anam pajudėjus,
pamąstė:
Ant žemės dievas? Niekas netikės.
Kvailiu apšauks ir pirštais rodys?
Kodėl man nepabūti panašiu į žmogų,
primirštant kraują savo giminės...
O mano tėve Dzausai,
neskaudėk!
— 0 man? Kas man
daryti, kai aplink tuštuma ir nežinia, —
susimąsčiau ir atsikvėpiau:— Mano
dzievuliau, atsiverk, atsimink
save kaip dievą net tik mano žodyje.
— Pranuci, šie
dalykai palauks. Jie nerūdija ir moka
laukti, o dabar Naujieji Metai ir reikia kelti vėliavą. Ir kalendoriuje parašyta, kad sausio 1 — vėliavos
diena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą