Internetiniai parašai
Sapno nebuvo, tik savijauta tokia
lyg išėjus iš jo. Todėl nebuvo sunku
vaizduotis ne tik, kad esu
išėjęs iš jo, bet kad ir toks sapnas, pasiųstas, kad atsibudus tikrovė
neatrodytų įžūli, žeidžianti ar kitaip traumuojanti jau netikusio žmogaus
dvasią. Ne iš karto supratau, kad po mano kojomis net žemės nėra. O ir visas
pasaulis toks — erdvės ir laiko pasaulis, su keliomis raiškesnėmis materialios
buities priemaišomis. Tai reiškė, kad erdvės tuštuma ne absoliuti: toli, bet girdžiu
giedantį gaidį, čia pat lazda, kurią įpratau vadinti Mano dzievuliu. Nežinau
kodėl, bet labai reikėjo, kad jos varde būtų žodelis Mano, išlaikant padzūkavimą žodyje dievulis: Mano dzievulis. Tačiau neretai ją pavadindavau Lizdeikos
lazda, kas buvo svarbu jai pačiai. Per lazdos atstumą putojosi sujaukta šūsnelė popierių, kur kelios
knygos, keli aptrintais viršeliais dienoraščiai, kuriuos nelyg saugotų
padovanota varno Goliaus plunksna. Kitakiais rašybos įrankiais lyg nemokėjau
naudotis. Varno plunksnai buvome paklusnūs ne tik aš, mano popieriai,
sąsiuviniai; pakluso jai ir interneto
ekranas; kad ir bet kur, kad ir ant ko berašyčiau, net jeigu ant sienos,
ekranas nusišviesdavo ir galėjau skaityti tekstus, kartu stebėdamas, kaip nuo
jų nudžiūsta rašalas. Tačiau įdomu, kad dažnas tekstas, padėjus po juo tašką,
ar kad ir sau pakuždėjus, jog darbas baigtas, jis tuoj užsiversdavo. Dingdavo. Atsirasdavo
kitas. Pats. Savaime. Negalėjau kitaip juo atsikratyti. Prievartavo, kad būtų
perskaitytas. Kol to nepadarydavau, ekranas negražindavo ką tik parašyto teksto, o kažkur toli, iš ekrano
gilumos, girdėjau krankiantį varną Golių. Taip atsitiko, kad šiuos, atrodytų,
iš pašalės primestus tekstus, pradėjau
vadinti internetiniais parašais. Atrodė įvairiai. Trumpi, sutilpę į kelis
žodžius ar sakinius. Kiti ilgesnis, tačiau irgi neišeinantys iš Post scriptum
būdingiems užrašams rėmų, tačiau pasitaikydavo užrašų, kuriuos perskaityti
prireikdavo daug laiko. Būdavo, kad po jų
skaitymo pavargdavau, kaip po sunkaus darbo skiedryne. Tačiau to jie nepaisė
— visiems jiems buvo svarbu būti
perskaitytiems, o tuomet galėjau žegnotis ar nesižegnoti, jie paklusdavo mano
valiai. Atrodė, kad neturi jokių kitokių savo įnorių.
Juos perskaitydavau irgi visaip; dažniau taip, it man jie būtų nežinomi. Skaitydavau, kaip
svetimus. Tačiau netrukus susivokiau, kad jie man tokie tik todėl, kad parašyti
nežinia kaip seniai. Žodžiu, užmiršti ir nežinia kur padėti. Dėl kai kurių kitų
irgi pasijausdavau ne kaip, nes jie kone mintinai išmokti, kartais net įsiėdę iki
smegenų kaulų. O kartas, nors ir neužmiršti,
tačiau iš naujo atversti, jie džiugina. Su tokia atmintimi gera. Tačiau blogiausia, kai tekstai
pasitaikydavo nemenkos apimties. Tačiau ir jie internetui nelyg mano parašas. Man
nepasisekdavo užgesinti ekrano ar kažką su juo veikti, kol neperskaitydavau
tokių „parašais“ virtusių raštų. Kartais pamanydavau, kad šis laikas, ši erdvė su įsišviečiančiu
ekranu tam ir yra, kad galėčiau save perskaityti.
Ilgą laiką neišmaniau, ką reikia padaryti,
kad kaip nors pakeisčiau tokią padėtį.
— O ar reikia? — vienąkart
išgirdau pasiteiraujant Mano dzievulio. — Na, taip. Matau, kad kitas
internetinis parašas ilgas ilgas kaip gyvenimas. Negi supyktumei, jeigu jis pailgėtų bent iki 100.
Pažiūrėjau į dangų
ir pasistengiau neatsakyti patikėjęs, kad dar bus laiko prie liudininkų
pakalbėti apie tai, pamąstyti. Galbūt savo internetinių parašų skaitymą priimti
kaip kryžių, kai jo nešimą, kaip ėjimą į Kalvarijas. O kitą kartą jau parašiau:
Kiek kryžių, a?
Maniau, kad jie gal tik kapais,
Tik atmintim, parodant į bažnyčias?
Dabar juos suprantu kitaip:
Nuo pirmos raidės A,
Lig paskutinės raidės Ž
Aš privalėsiu perskaityt save
Jeigu nespėčiau parskaityti čia,
Dar po mirties man laiko bus:
Kai teisiamas žmogus —
Jam privalu žinot už ką.
--------------------
Post scriptum:
Savo kūriniuose Aš nesu Aš. Bet tokiu, deja, pamato ne
vienas juos paskaitęs. Būna, kad ir kūrinius supranta kaip autobiografinius.
Tačiau šį kartą stengsiuosi, kad jie bent truputį panašėtų į esė. Vadinasi, ir
savimi kažkur juose pabūti neatsisakau.
----------------------------------------------------
Gerai ar negerai, bet kitaip nesigauna. Aukšteliau esantis tekstas yar ankstesnio išplėstas variantas. Aną žadu sunaikinti, bet Dalijos komentaro nuorašą atsikėliau.
----------------------------------------------------
Gerai ar negerai, bet kitaip nesigauna. Aukšteliau esantis tekstas yar ankstesnio išplėstas variantas. Aną žadu sunaikinti, bet Dalijos komentaro nuorašą atsikėliau.
- Kaip nuostabu, kai sulauki meto, kai gali klaidžioti erdvėj ir laike tarsi po savo namus, kur kiekviena kertelė pažįstama, kur erdvė, apribota gimtosios trobos sienomis išlieka begalinė, o laikas, rodos, šitoks efemeriškas, nenuturimas, bėgantis čia pasirodo esąs tvirtas, kaip molio asla ar senas Vilniaus grindinys, gali juo vaikščioti, išeiti, grįžti, parsivesti išėjusius, sutikti ateinančius ir tose platybėse nebūti vienas...AtsakytiPanaikinti
Kuo ilgiau būkim, Pranai, praėjusiam savo laike - Puikus Dalijos komentaras. Teisingiau gal - pamąstymas. Apie tai lyg ir aš galvoju, tik taip pasakyti nemoku. Su Vilniaus akmenuotu grindiniu, su namų asla.
Kelintą kartą bandau realizuoti sumanymą, bet vis nesėkmingai. Nelabai tikiu, kad šį kartą pavyks geriau, tačiau pabandyti vis dėlto verta. Noriu pabūti ateities laiko žiupsnelyje, kur ir žemės po kojomis nėra. Tai beveik tik laiko ir erdvės struktūra. Na, o šia santraukai skirta vieta, manau, būtų prasminga pasinaudoti it stebėjimo punktu, matant save prie darbo, kurio jau negaliu pakelti, bet vis dar bandu: o gal pavyks...
AtsakytiPanaikinti