1. Kai atsiminimuose toli nebūna

 

          Internetiniai parašai

   Sapno nebuvo, tik  savijauta tokia lyg išėjus iš jo. Todėl nebuvo sunku  vaizduotis ne tik, kad  esu išėjęs  iš jo, bet kad ir toks sapnas, pasiųstas, kad atsibudus tikrovė neatrodytų įžūli, žeidžianti ar kitaip traumuojanti jau netikusio žmogaus dvasią. Ne iš karto supratau, kad po mano kojomis net žemės nėra. O ir visas pasaulis toks — erdvės ir laiko pasaulis, su keliomis raiškesnėmis materialios buities priemaišomis. Tai reiškė, kad erdvės tuštuma ne absoliuti: toli, bet girdžiu giedantį gaidį, čia pat lazda, kurią įpratau vadinti Mano dzievuliu. Nežinau kodėl, bet labai reikėjo, kad jos varde būtų žodelis Mano, išlaikant padzūkavimą žodyje dievulis: Mano dzievulis. Tačiau neretai ją pavadindavau Lizdeikos lazda, kas buvo svarbu jai pačiai. Per lazdos atstumą  putojosi sujaukta šūsnelė popierių, kur kelios knygos, keli aptrintais viršeliais dienoraščiai, kuriuos nelyg saugotų padovanota varno Goliaus plunksna. Kitakiais rašybos įrankiais lyg nemokėjau naudotis. Varno plunksnai buvome paklusnūs ne tik aš, mano popieriai, sąsiuviniai; pakluso jai  ir interneto ekranas; kad ir bet kur, kad ir ant ko berašyčiau, net jeigu ant sienos, ekranas nusišviesdavo ir galėjau skaityti tekstus, kartu stebėdamas, kaip nuo jų nudžiūsta rašalas. Tačiau įdomu, kad dažnas tekstas, padėjus po juo tašką, ar kad ir sau pakuždėjus, jog darbas baigtas, jis tuoj užsiversdavo. Dingdavo. Atsirasdavo kitas. Pats. Savaime. Negalėjau kitaip juo atsikratyti. Prievartavo, kad būtų perskaitytas. Kol to nepadarydavau, ekranas negražindavo ką tik  parašyto teksto, o kažkur toli, iš ekrano gilumos, girdėjau krankiantį varną Golių. Taip atsitiko, kad šiuos, atrodytų, iš pašalės primestus  tekstus, pradėjau vadinti internetiniais parašais. Atrodė įvairiai. Trumpi, sutilpę į kelis žodžius ar sakinius. Kiti ilgesnis, tačiau irgi neišeinantys iš Post scriptum būdingiems užrašams rėmų, tačiau pasitaikydavo užrašų, kuriuos perskaityti prireikdavo daug laiko. Būdavo, kad  po jų skaitymo pavargdavau, kaip po sunkaus darbo skiedryne. Tačiau to jie nepaisė —  visiems jiems buvo svarbu būti perskaitytiems, o tuomet galėjau žegnotis ar nesižegnoti, jie paklusdavo mano valiai. Atrodė, kad neturi jokių kitokių savo įnorių. 

Juos perskaitydavau irgi visaip; dažniau taip,  it man jie būtų nežinomi. Skaitydavau, kaip svetimus. Tačiau netrukus susivokiau, kad jie man tokie tik todėl, kad parašyti nežinia kaip seniai. Žodžiu, užmiršti ir nežinia kur padėti. Dėl kai kurių kitų irgi pasijausdavau ne kaip, nes jie kone mintinai išmokti, kartais net įsiėdę iki smegenų kaulų. O kartas, nors ir neužmiršti,  tačiau iš naujo atversti, jie džiugina. Su tokia atmintimi  gera. Tačiau blogiausia, kai tekstai pasitaikydavo nemenkos apimties. Tačiau ir jie internetui nelyg mano parašas. Man nepasisekdavo užgesinti ekrano ar kažką su juo veikti, kol neperskaitydavau tokių „parašais“ virtusių raštų. Kartais pamanydavau,  kad šis laikas, ši erdvė su įsišviečiančiu ekranu tam ir yra, kad galėčiau save perskaityti.

   Ilgą laiką neišmaniau, ką reikia padaryti, kad kaip nors pakeisčiau tokią padėtį.

   — O ar reikia? — vienąkart išgirdau pasiteiraujant Mano dzievulio. — Na, taip. Matau, kad kitas internetinis parašas ilgas ilgas kaip gyvenimas. Negi  supyktumei, jeigu jis pailgėtų bent iki 100.

   Pažiūrėjau į dangų ir pasistengiau neatsakyti patikėjęs, kad dar bus laiko prie liudininkų pakalbėti apie tai, pamąstyti. Galbūt savo internetinių parašų skaitymą priimti kaip kryžių, kai jo nešimą, kaip ėjimą į Kalvarijas. O kitą  kartą jau parašiau:

Kiek kryžių, a?

Maniau, kad jie gal tik kapais,

Tik atmintim, parodant į bažnyčias?

Dabar juos suprantu kitaip:

Nuo pirmos raidės A,

Lig paskutinės raidės Ž

Aš privalėsiu perskaityt save

Jeigu nespėčiau parskaityti čia,

Dar po mirties man laiko bus:

Kai teisiamas žmogus —

Jam privalu žinot už ką.

--------------------

Post scriptum:

  Savo kūriniuose Aš nesu Aš. Bet tokiu, deja, pamato ne vienas juos paskaitęs. Būna, kad ir kūrinius supranta kaip autobiografinius. Tačiau šį kartą stengsiuosi, kad jie bent truputį panašėtų į esė. Vadinasi, ir savimi kažkur juose pabūti neatsisakau.   
    ----------------------------------------------------

Gerai ar negerai, bet kitaip nesigauna. Aukšteliau esantis tekstas yar ankstesnio išplėstas  variantas. Aną žadu sunaikinti, bet Dalijos komentaro nuorašą atsikėliau.

2. Dalija2014 m. gruodžio 15 d. 11:11

   Kaip nuostabu, kai sulauki meto, kai gali klaidžioti erdvėj ir laike tarsi po savo namus, kur kiekviena kertelė pažįstama, kur erdvė, apribota gimtosios trobos sienomis išlieka begalinė, o laikas, rodos, šitoks efemeriškas, nenuturimas, bėgantis čia pasirodo esąs tvirtas, kaip molio asla ar senas Vilniaus grindinys, gali juo vaikščioti, išeiti, grįžti, parsivesti išėjusius, sutikti ateinančius ir tose platybėse nebūti vienas...
   Kuo ilgiau būkim, Pranai, praėjusiam savo laike

   AtsakytiPanaikinti
3. 
   Pranas2014 m. gruodžio 15 d. 17:16

   Puikus Dalijos komentaras. Teisingiau gal - pamąstymas. Apie tai lyg ir aš galvoju, tik taip pasakyti nemoku. Su Vilniaus akmenuotu grindiniu, su namų asla.
4.